Ar ne tiesa?“ Koks jis juokingas, tas ponaitis. O kodėl tu jo nenudūrei? (Vėl pamėgdžioja) „Namelis su sodeliu“... Cha-cha-cha... O ožkytė pabėgo... Tokia balta balta mažytė ožkytė... būdavo, iš rankų žolę ima... (Praeinant jiems abiem pro kapą, jos veidas staiga darosi niūrus. Praėjus sustoja ir įsakmiai aiškina vyrui) Žinai. Dziuka, kunigas čia vaikščioja... Tik dabar, mačiau pro langą, jis išėjo... (Paslaptingai) Jie nori nupirkti mūsų sodelį kapinėms. Karo našlaičių kapinėms. Mes pigiai neatiduokim. Girdi... Dabar galima gerai uždirbti.
VYRAS vėl ją apkabinęs, veda
Skubėkime, Nendrele...
ŽMONA paėjus kiek, sustoja
Palauk, ogi aš pamiršau vynuogių kerus pridengti. Greit ims šoluoti, o kerai neapdengti. (Išsilaisvina ir grįžta atgal)
VYRAS ją sulaikydamas
Mieloji, eikime iš čia...
ŽMONA klusniai duodasi vedama
Sakai, eikime pas Pupą? (Abu išeina pro vartelius. Žmona laiko suknytę taip, lyg mergaitę vestųsi)
BALSAS už gyvatvorės
Žmonės! Skubiai kraustykitės... Tuojau priešas bus čia.
UŽDANGA
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl pjesė pavadinta „Generalinė repeticija“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gavęs šaukimą, Zajončekas ramina žmoną: „Tai dar ne karas, tai tik generalinė repeticija.“ Bandomoji mobilizacija virsta tikru karu, kuris atima iš jo dukrą, namus ir žmoną. Be to, visa pjesė yra teatras teatre: scenoje repetuojamas Zajončeko gyvenimas, o jis pats ateina į repeticiją. Pabaigoje Autorius scenoje nusišauna, ir režisierius paskelbia, kad generalinė repeticija baigta. Žodžiai, kuriais Zajončekas guodė žmoną, pabaigoje skamba kaip karti ironija.
Rašiniui: Kūrėjas
2. Ką pjesėje parodo Ponia su ašara ir Don Alfonso?
Rašiniui: Dora
3. Kodėl Zajončekas nesutinka keisti pjesės, nors jam siūlomas šiltas butas?
Rašiniui: KūrėjasDora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.