Visokeriopą – ir medžiaginę, ir moralinę paramą.

VYRAS lenkiasi

Iš visos širdies jums ačiū. Štai va ji, mano Nendrelė, sunkiai serga... Vaistų nėra... Šeimininkė kambarį atsakė... Mums kad tik per šiuos šalčius ligi pavasario datraukus. Aš pasiliksiu amžinai dėkingas už jūsų gerą širdį.

PONIA

Viešpatie galingas! Kas galėtų, kas išdrįstų į vargą patekusiais talentais nesirūpinti! Mano vyras, kai tik sužinojo apie tamstą, tuojau pasiuntė ištirti jūsų padėtį ir pasiūlyti visokeriopą paramą. Mano vyras, nors pirklys, nors prekiauja ginklais, bet turi angelišką širdį.

DON ALFONSO

Nuostabiai rafinuotų manierų asmenybė.

PONIA

Mano vyras niekados nesutiks, kad tamsta gyventumei kažkokiame šaltame uosto viešbučio kambariūkšty. Tuojau tamsta turėsite persikelti į kitą butą... Talentui – jaukumo, šilumos ir saulės. Tamstai jokie medžiaginiai dalykai nerūpės... Tamsta visas galėsi atsidėti savo kūrybai. Tačiau mano vyras turi į tamstą kuklų prašymėlį.

VYRAS

Kuo galėčiau būti naudingas?

PONIA

O, tai mažmožis, tai visai mažmožis. Matote, mano vyras, kaip sakiau, prekiauja ginklais. Tai jam, taip sakant, dėl žmonių akių būtų nepatogu remti talentą, kuris savo menu stengiasi pakenkti karo menui.

DON ALFONSO

Taip taip, karo menas yra toks pat kilnus, kaip ir kiekvienas kitas menas. Karo veiksmų teatras yra toks pat žavus, kaip ir kiekvienas teatras.

PONIA

Don Alfonso, jus šiandien nepaprastai sąmojingas.

VYRAS

Aš ne visai jus suprantu, ko iš manęs pageidautumėt.

PONIA

Mažmožių... keleto visai nereikšmingų mažmožių. Vyras norėtų, kad jūs savo veikale pakeistumėt kai kurias vietas.

DON ALFONSO

Taip sakant, duotumėt kitą interpretaciją.

VYRAS

Tai negalima. Tai jokiu būdu negalima.

PONIA

Kaip? Tamsta nesutinkate?

DON ALFONSO

Tamsta griežtai atsisakote patenkinti pono konsulo pageidavimus?

VYRAS

Kad ir kaip norėčiau, tai negalima, nes tai jau buvo. Praeitį pakeist ne mūsų galioj.

PONIA

Bei juk tai tamstos kūrinys.

ŽMONA silpnu balsu

Tai mūsų gyvenimas.

VYRAS

Taip taip... tai tikras mūsų gyvenimas. Ir kaip aš jį begaliu pakeisti? Juk tai, ką tamstos dabar kalbate, aš taip pat negaliu pakeisti. Jeigu tamstos norite, kad jūsų roles kitaip suvaidintų, tai reikia kitaip ir elgtis.

PONIA

Kaip? Mano rolė? Mane suvaidintų?

DON ALFONSO

Man atrodo, kad šis talentas kėsinasi ir mus įtraukti į savo veikalą?

VYRAS

Bet juk jūs patys atėjote...

PONIA

Ar tamsta tyčiojiesi iš mūsų, ar tamsta pasirinkai tokią formą atmesti mano vyro pasiūlymus?

DON ALFONSO

Protingus ir visokeriopai naudingus pasiūlymus.

ŽMONA

Tokių pasiūlymų mano vyras priimti negali.

VYRAS

Taip, aš jokiu būdu... jokiu būdu negaliu.

PONIA

Tai tamsta atstumi ištiestą pagalbos ranką! Tamsta užmiršti pareigas sau ir savo šeimai... Tamstos žmona guli bejėgė patale, o tamsta nepasirūpini net jai vaistų nupirkti!

DON ALFONSO

Tai negirdėtas šeimos pareigų sabotažas!

PONIA

Tamsta sabotažninkas ir diversantas. Tamsta savo veikalais bandai griauti mūsų visuomenės nusistovėjusią tvarką. Mano vyras ras būdų užkirsti kelią, kad jūsų pavojingos idėjos visuomenės nenuodytų.

ŽMONA

pakilusi kiek lovoje, alkūne pasiremdama

Jus... Jūs, ponai, dideli niekšai... Išeikite... Palikite mus... (Vėl sukrinta)

PONIA

Ką? Varote?

DON ALFONSO

Tai negirdėtas akiplėšiškumas! (Ima ponią už rankos)

PONIA

Emigrantai! (Abu išeina)

Abu pasilikę kurį laiką tyli

ŽMONA tyliai

Kaip jie drįsta!

VYRAS

Nurimk, Nendrele. Yra daug silpnų žmonių. Jie vargo niekad nematė. Didžios nelaimės jų niekad nepalietė, tad jie ir norėdami negalėtų atjausti viso skausmo, visų baisybių, kurios apniko žmoniją. Nurimk, Nendrele. Pasikeis laikai, ir šitie sukietėję žmonės jokios įtakos gyvenimui nebeturės. Niekas ginklais nebeprekiaus, niekas savo artimo nebeskriaus.

Tie, kurie kentėjo, sukurs naują, gražų pasaulį.

ŽMONA kiek palaukus

Dziukeli, paduok man Pupos suknytę.

VYRAS

Nereikia, brangioji, nereikia. Vėl imsi jaudintis.

ŽMONA

Dabar aš nebesijaudinsiu. Paduok. Ir sagtelę, kur man dovanojai, paduok. (Vyras lėtai atidaro komodą, išima iš ten prašomus daiktus ir labai prislėgtu veidu atiduoda žmonai. Žmona, paėmusi daiktus, juos paglamonėja ir dirbtinai tvirtu balsu) Tu ruošeisi į teatrą... Tai štai, eidamas užneši ten į komisą ir parduok. Nors čia šlifuotas stiklas, bet blizga kaip tikras deimantas, ir plienas labai panašus į platiną... Suknytė tikro šilko ir labai gražiai ir rūpestingai pasiūta... Gausi kiek nors,– pavalgyk, tu visai nusilpai, Dziukeli...

VYRAS

Sakai, parduoti... Gerai... Aš tau tuojau vaistų, Nendrele.

ŽMONA

Nereikia vaistų... Man jau geriau... Man daug geriau. Tai eik, brangusis.

VYRAS vyniodamas daiktus į popierių

Aš tuojau, Nendrele. Aš tik nubėgsiu pasakyti, kad negaliu.

ŽMONA

Pažiūrėk... Būtinai pažiūrėk, kad jie teisingai mūsų gyvenimą parodytų.

VYRAS bučiuoja į kaktą

Aš tuojau grįšiu, Nendrele.

ŽMONA

Dziukeli...

Vyras eina durų link ir sutinka Autorių

AUTORIUS labai prislėgtas, bet stengiasi laikytis, kalba tai ramiai, tai vėl jaudinasi

Pačią pabaigą reikės pakeisti.

AKTORĖ pakyla lovoj, kitu tonu, negu pirmiau

Ir vėl keisti?

AKTORIUS

Ir vėl viskas iš naujo?

AUTORIUS

Ne, tik pačią pabaigą. (Į aktorę) Ar tamsta vaidini Nendrelę?

AKTORĖ

Taip, aš.

AUTORIUS

Ar tamsta moki mirt?

AKTORĖ

Mirt? Kaip čia pasakius, scenoje, kai reikia, moku.

AUTORIUS

Ne scenoje, bet gyvenime. Visai paprastai ir nuostabiai gražiai.

AKTORĖ

Gražiai mirti?

AUTORIUS

Taip. Taip, kaip Nendrelė mirė.

AKTORĖ

Ar ji mirė?

AKTORIUS T

amstos žmona mirė?

AUTORIUS

Taip. Ji jau mirė.

AKTORĖ

Vargšė Nendrelė. (Šluostosi ašaras)

AUTORIUS

Reikia tai parodyti, kad visas mūsų gyvenimas išeitų teisingas iki pat galo.

AKTORĖ

Tai kaipgi dabar mes? (Pro ašaras) Vaidindama aš taip su ja susigyvenau, ji – tartum aš.

REŽISIERIAUS BALSAS

Atidžiai klausykite ir viską įsidėmėkite.

ABU AKTORIAI

Mes klausome.

AUTORIUS į aktorę

Jūs gulite visai rami ir tyli. Aš siūlau jums vaistų, jūs visai nekreipiate į juos dėmesio. Ir staiga prabylate visai ramiu balsu, kaip sveika, kaip dar anuomet kalbėdavote. (Pakeitęs toną, žiūri prieš save su pusiau šypsena lūpose) Taip staiga atšilo, ir pieva taip greit sužaliavo... Pupa, eikime purienų pasiskinti. Pupyte, nebėk taip greit, nepalik savo mamos... Ir tu, Dziuka, vienas ilgai nedelsk... Netrukus ateik... (Vėl pakeitęs toną) Ir viskas.

AKTORĖ

Ir viskas.

AUTORIUS

Ir guli Nendrelė su vos pastebima šypsena ant lūpų. Ji visai visai kaip gyva. Nepabaigiamai gera ir... ir nuostabiai graži, kaip prieš dešimtį metų, kaip visuomet. (Tyli, paskui į aktorių) O tamsta mane vaidini?

AKTORIUS

Taip, aš vaidinu Zajončeką.

AUTORIUS

Štai kas... Dabar tamsta pažįsti mano gyvenimą. Žinai visas aplinkybes ir dabartinę mano padėtį, sakyk, kaip tamsta pasielgtum mano vietoj?

AKTORIUS

Nežinau.

AUTORIUS

Pagalvok tamsta. Kiekvieną iš mūsų gyvenimas laiko pririšęs daugybe gijų, ir staiga – didesnė pusė tų gijų trūksta. Kiek palaukus, trūksta ir likusios. Ir tik viena gijelė dar vos vos laiko. Na. pagalvok tamsta, aš kreipiuos į tamstą ne kaip į aktorių, bet kaip į žmogų.

AKTORIUS