Mirt? Kaip čia pasakius, scenoje, kai reikia, moku.
AUTORIUS
Ne scenoje, bet gyvenime. Visai paprastai ir nuostabiai gražiai.
AKTORĖ
Gražiai mirti?
AUTORIUS
Taip. Taip, kaip Nendrelė mirė.
AKTORĖ
Ar ji mirė?
AKTORIUS T
amstos žmona mirė?
AUTORIUS
Taip. Ji jau mirė.
AKTORĖ
Vargšė Nendrelė. (Šluostosi ašaras)
AUTORIUS
Reikia tai parodyti, kad visas mūsų gyvenimas išeitų teisingas iki pat galo.
AKTORĖ
Tai kaipgi dabar mes? (Pro ašaras) Vaidindama aš taip su ja susigyvenau, ji – tartum aš.
REŽISIERIAUS BALSAS
Atidžiai klausykite ir viską įsidėmėkite.
ABU AKTORIAI
Mes klausome.
AUTORIUS į aktorę
Jūs gulite visai rami ir tyli. Aš siūlau jums vaistų, jūs visai nekreipiate į juos dėmesio. Ir staiga prabylate visai ramiu balsu, kaip sveika, kaip dar anuomet kalbėdavote. (Pakeitęs toną, žiūri prieš save su pusiau šypsena lūpose) Taip staiga atšilo, ir pieva taip greit sužaliavo... Pupa, eikime purienų pasiskinti. Pupyte, nebėk taip greit, nepalik savo mamos... Ir tu, Dziuka, vienas ilgai nedelsk... Netrukus ateik... (Vėl pakeitęs toną) Ir viskas.
AKTORĖ
Ir viskas.
AUTORIUS
Ir guli Nendrelė su vos pastebima šypsena ant lūpų. Ji visai visai kaip gyva. Nepabaigiamai gera ir... ir nuostabiai graži, kaip prieš dešimtį metų, kaip visuomet. (Tyli, paskui į aktorių) O tamsta mane vaidini?
AKTORIUS
Taip, aš vaidinu Zajončeką.
AUTORIUS
Štai kas... Dabar tamsta pažįsti mano gyvenimą. Žinai visas aplinkybes ir dabartinę mano padėtį, sakyk, kaip tamsta pasielgtum mano vietoj?
AKTORIUS
Nežinau.
AUTORIUS
Pagalvok tamsta. Kiekvieną iš mūsų gyvenimas laiko pririšęs daugybe gijų, ir staiga – didesnė pusė tų gijų trūksta. Kiek palaukus, trūksta ir likusios. Ir tik viena gijelė dar vos vos laiko. Na. pagalvok tamsta, aš kreipiuos į tamstą ne kaip į aktorių, bet kaip į žmogų.
AKTORIUS
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl pjesė pavadinta „Generalinė repeticija“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gavęs šaukimą, Zajončekas ramina žmoną: „Tai dar ne karas, tai tik generalinė repeticija.“ Bandomoji mobilizacija virsta tikru karu, kuris atima iš jo dukrą, namus ir žmoną. Be to, visa pjesė yra teatras teatre: scenoje repetuojamas Zajončeko gyvenimas, o jis pats ateina į repeticiją. Pabaigoje Autorius scenoje nusišauna, ir režisierius paskelbia, kad generalinė repeticija baigta. Žodžiai, kuriais Zajončekas guodė žmoną, pabaigoje skamba kaip karti ironija.
Rašiniui: Kūrėjas
2. Ką parodo pjesės pabaiga, kai direktorius nusprendžia spektaklį rodyti rytoj?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Autorius sako, kad Nendrelė mirė, ir parodo aktorei, kaip ji mirė. Aktorius jam aiškina, kad vaidyba nėra pats gyvenimas, o Autorius sako, kad teatras neįstengia parodyti visos karo baisybės: „Karo menas stipresnis už teatro meną.“ Kartodamas dukters ir žmonos žodžius, jis nusišauna. Direktorius džiaugiasi, kad tokio anonso neturėjo nė vienas teatras. Žmogaus mirtis tampa reklama, ir pjesė baigiasi pasaulio abejingumu mažo žmogaus kančiai.
Rašiniui: Žmogaus vertėKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.