Priemiesčio namelis. Kairėj gyvatvorė nuo gatvės, baltai su raudonu dažyti varteliai. Šalia tako sužydusios gėlės. Kairiame namelio kampe verandėlė ir įeinamosios durys. Priešakyje, namelio gale, langas. Lange stovi radijo aparatas. Prieš namelį, dešinėje, jauno medžio paunksnėj, siuvamoji mašina, už jos vaiskrūmiai, gilumoje jaunos obelys. Žmona derina dukrai suknelę

ŽMONA

Išaugai tu man, Pupa... Baisiai kiek medžiagos išeina. Gangreit kaip didelei.

DUKTĖ

Mamyte, aš jau greit būsiu visai visai didelė.

ŽMONA

Būsi, vaikuti... Man gera padėjėja išaugsi.

DUKTĖ

Aš visa, visa mamytei pasiūsiu.

ŽMONA

Gerai, Pupyte... Dabar ramiai stovėk. (Atsitraukusi porą žingsnių, gėrisi. Pusbalsiu) Kaip ji išsitiesė...

DUKTĖ

Ką sakai, mamyte?

ŽMONA

Sakau, kad labai graži suknelė išeis.

DUKTĖ

Ai, kaip graži... O poryt svečių ar bus?

ŽMONA

Bus, mažyte. Ir didelių, ir vaikų. Ir tu su nauja suknyte... Balta balta kaip ožkytė. Bus labai linksma. O savo dovanėlę ar jau baigei?

DUKTĖ

Dar tik vieną raidę – ir jau.

ŽMONA

Na, tai skubėk, vaikuti, nes reikia dar išskalbti, išglaistyti. Tėvelis labai apsidžiaugs. Jis tau irgi dovanėlę ruošia.

DUKTĖ

Ką, mamyte?

ŽMONA

Poryt sužinosi. Štai mes ir baigėme. (Nuvelka suknelę) Jau metas į mokyklą, Pupa.

DUKTĖ

Aš tuojau, mamyte. (Bėga durų link) Aš mamytei muziką užsuksiu. (Pribėgusi prie lango, įjungia radijo aparatą ir dingsta duryse) Žmona siuva ir klausosi