Vergilijus yra romėnų poetas, kurį Dantė vadina savo mokytoju, ir poemoje jis simbolizuoja žmogiškąją išmintį. Jis gyvena Limbe tarp dorai gyvenusių pagonių, kurie negalėjo pažinti Kristaus, todėl kančių nekenčia, bet Dievo palaimos neturi. Jau I giesmėje jis sako, kad aukščiau Dantę lydės prakilnesnis vadovas, nes jam ten įžengti neleista. Žemės rojuje, pasirodžius Beatričei, Vergilijus dingsta, nes jo darbas baigtas. Taip parodoma, kad vien žmogiška išmintis be tikėjimo iki Dievo neatveda.

Antrajame pragaro rate viesulas be paliovos blaško gašliųjų sielas. Frančeska pasakoja, kad su vyro broliu skaitė knygą apie riterio meilę ir skaitydami pamilo vienas kitą. Vyras juos užklupo ir abu nužudė, todėl jie mirė neatgailavę. Kol ji kalba, mylimasis verkia, o Dantę jų dalia taip sukrečia, kad jis krinta lyg negyvas. Aistra šiuos įsimylėjėlius pražudo, o Beatričės meilė Dantę išgelbsti, tad poemoje meilė gali ir pražudyti, ir išgelbėti.

P yra lotyniško žodžio peccatum, reiškiančio nuodėmę, pradžia. Skaistyklos kalną juosia septynios terasos, kuriose sielos apsivalo nuo septynių didžiųjų nuodėmių: puikybės, pavydo, pykčio, tingumo, gobšumo, smaguriavimo ir gašlumo. Kai Dantė pakyla į kitą terasą, angelas nutrina vieną raidę. Skaistykloje sielos kenčia su viltimi, nes žino, kad pateks į dangų, o ant pragaro vartų parašyta, kad įeinantieji turi palikti bet kokią viltį. Poema taip rodo, kad kaltę galima išpirkti atgaila.