Prasitampęs lageryje apie tris savaites, pradėjau karjerą daryti – patekau jauniausiu raštininkėliu į kalinių ligoninę – išbandymo tvarka.

Kažkodėl kalinių ligoninė čionai buvo pavadinta komišku, niekur kitur Vokietijoje nevartojamu vardu: Krankenbau – ligonių statyba. Visai ta pat tvarka, kaip Strassenbau – plentų statyba, Brunnenbau – šulinių statyba, Tief- und Hochbau – gilioji ir aukštoji statyba. Taip ir: ligonių statyba. Moterų ligoninė ir vadinosi ligoninė, o vyrų – statyba.

1943 metų kovo mėnesį toji ligoninė turėjo 4–5 kambarius kaliniam ligoniam, kambarėlį raštinei ir administracijai, aptiekėlę, virtuvę, prausyklą su vonia ir dušais – ten drauge, tam pačiam kambary buvo ir lavoninė, – ir dar kažkokius patalpinius mažmožius.

Ligoninės galva buvo Lagerarzt – lagerio gydytojas Heidelis [Heidel]. SS Hauptsturmführer maždaug kaip ir pėstininkų kapitonas.

Gydytojas Heidelis buvo aukštas, lieknas, 30–35 metų, tamsus šatenas, gražių linijų vyras. Jo veidas buvo gana inteligentiškas, tiktai iš studentavimo laikų buršų špagomis šiek tiek suraižytas. Vaikščiojo jis šiek tiek nuknarinęs galvą. Visuomet tylus, visuomet mandagus. Jis buvo vienintelis visame lagery esesininkas su aukštuoju mokslu. Jis ne tiktai nesimušė, bet ir nesikeikė. Per dvejus metus jis nėra nė vieno koliojimos žodžio ištaręs, kas jau buvo visiškai nepanašu į esesininką. Jis savo vardu tyliai pridengdavo visas lagerio žmogžudystes.

Klipatos kaip musės rudenį miršta. Jis pasirašo mirties pranešimą. Pačios populiariausios klipatų ligos buvo: