Mums patekus Kozlovskio žinion, Julius tuoj pasišaukė Vacių pas save, – Juliaus dirbtuvės buvo kitoje siauro kiemo pusėje, – iš jo langų buvo matyti, ką Vacius su savo vergais išdarinėja.

Pasišaukė Julius Vacių ir sako jam trumpai ir aiškiai:

– Vaciau, va, šitų lietuvių savo purvinom rankom kad man neliestum! Kad man nedrįstum! Supranti?

– Žinau, klausau, – mykia Vacius, žvairakiuodamas į kampą.

– Su darbais jų nekankink. Galėsi – sriubos jiem pridėk, – moko Julius Vacių, išleisdamas pro duris.

Ir tikrai, – nuo Vaciaus labai daug bloga mes nepatyrėm. Vacius, Juliaus bijodamas, vengė mus atvirai mušti.

Kartais, būdavo, jau Vaciaus žandai persisuka, akys žaibuoja, gerklė penkiom gyvatėm šnypščia, pagalys rankoje virpa, – Vacius visas įsiutęs žygiuoja į mus, stovinčius kieme palei tvorą. Bet tuo tarpu stalių dirbtuvės lange pasirodo Švarcbarto veidas:

– Atsimink, Vaciau, – ramiai prataria Julius.

– Žinau, žinau, rupūže, – sugriežia dantimis Vacius ir savo vėzdu ima tvatyti kitus kalinius, jokio smūgio iš niekur nesitikėjusius.

Kai baisiai norisi mušti, ar ne vis tiek ką muši?

Vaciaus netikėtai užkluptieji gaudavo dvigubai didesnę porciją negu mum buvo skirta, – toks jau buvo energijos klaidakeliu nukreipimo dėsnis.

Kas be ko, kartais ir mus Vacelis apiplumpindavo, – kai Julius negalėdavo matyti.

Lagerio viršininko padėjėjas kartą pusiau juokais sako Švarcbartui:

– Gi lietuviai atvažiavo, kodėl nesipešat?

– Mes jau praeityje per daug prisipešėm, užtat ir sėdime dabar čionai visi, – atrėžė kuo ramiausiai Julius Švarcbartas.

Švarcbarto atsakyme apibrėžtoji išmintis buvo savaime aiški lygiai lenkų, lygiai ir lietuvių inteligentijai. Ji toliau ir grindė mūsų tarpusavio santykius. Lenkų tarpe turėjome geriausių, nuoširdžiausių draugų, kuriais nelaimės atveju pilnai galėjome pasitikėti. Šitoks pasitikėjimas siejas su daugeliu kitų, aukštesnės prigimties, jausmų ir išgyvenimų. Ne vienam iš mūsų jie, lenkai draugai, yra labai daug, labai realiai padėję. Mane patį stačiai nuo alkanos mirties išgelbėjo.

XVIII. „Ligonių statyba“

Prasitampęs lageryje apie tris savaites, pradėjau karjerą daryti – patekau jauniausiu raštininkėliu į kalinių ligoninę – išbandymo tvarka.

Kažkodėl kalinių ligoninė čionai buvo pavadinta komišku, niekur kitur Vokietijoje nevartojamu vardu: Krankenbau – ligonių statyba. Visai ta pat tvarka, kaip Strassenbau – plentų statyba, Brunnenbau – šulinių statyba, Tief- und Hochbau – gilioji ir aukštoji statyba. Taip ir: ligonių statyba. Moterų ligoninė ir vadinosi ligoninė, o vyrų – statyba.

1943 metų kovo mėnesį toji ligoninė turėjo 4–5 kambarius kaliniam ligoniam, kambarėlį raštinei ir administracijai, aptiekėlę, virtuvę, prausyklą su vonia ir dušais – ten drauge, tam pačiam kambary buvo ir lavoninė, – ir dar kažkokius patalpinius mažmožius.

Ligoninės galva buvo Lagerarzt – lagerio gydytojas Heidelis [Heidel]. SS Hauptsturmführer maždaug kaip ir pėstininkų kapitonas.

Gydytojas Heidelis buvo aukštas, lieknas, 30–35 metų, tamsus šatenas, gražių linijų vyras. Jo veidas buvo gana inteligentiškas, tiktai iš studentavimo laikų buršų špagomis šiek tiek suraižytas. Vaikščiojo jis šiek tiek nuknarinęs galvą. Visuomet tylus, visuomet mandagus. Jis buvo vienintelis visame lagery esesininkas su aukštuoju mokslu. Jis ne tiktai nesimušė, bet ir nesikeikė. Per dvejus metus jis nėra nė vieno koliojimos žodžio ištaręs, kas jau buvo visiškai nepanašu į esesininką. Jis savo vardu tyliai pridengdavo visas lagerio žmogžudystes.

Klipatos kaip musės rudenį miršta. Jis pasirašo mirties pranešimą. Pačios populiariausios klipatų ligos buvo: