Jo pareiga būdavo ir švirkštimus įšvirkšti tiem katorgininkėliam, kurių valdžia karti nenorėdavo, pavyzdžiui, moterim. Šį darbą Hauptas puikiai atlikdavo, – buvo laikomas specialistu. Jis Heidelio vardu ir mirties liudijimus pasirašydavo, – tikrus ir suklastotus. Šiaip sau – vidutinis žmogelis buvo. O pražudė jį vargšą – spiritus vini.

Nuolat ir nuolat ligoninėje būdavo spirito trūkumai, išeikvojimai ir pereikvojimai. Tai dar būtų pusė bėdos, – visa tai būtų galima ligonių sąskaita nurašyti. Daug blogiau būdavo, kai Hauptas, nuo spirito visas paraudonavęs, mėgdavo visur klampinėti ir griuvinėti – ir debošus kelti. Bet ir tai dar būtų pusė bėdos, – viso to galima ir nematyti, ir negirdėti. Visiškai bloga būdavo, kai jis, visas įsismaginęs, imdavo pas moteris lįsti, – esesininkes ir kalines. Šios gi, linksmo Haupto kirkinamos, žviegdavo, klykdavo it skerdžiamos... Kitos net oficialius valdžiai skundus parašydavo.

Valdžiai kad ir kažkaip širdis skaudėjo, vis dėlto ji buvo priversta Hauptą pasodinti karcerin duonai ir vandeniui – kartą, kitą... penktą, šeštą... Paskui už tas pačias nuodėmes Hauptas buvo pasiųstas kažkur už Berlyno, į kažkokius sanitarijos ar blaivybės kursus, iš kurių jau nebegrįžo. Bene gerti bus nustojęs.

Ir Hauptas ligoninėje diktatoriavo, po teisybei, tiktai oficialiai. Neoficialus, bet faktinas diktatorius ilgą laiką buvo kalinys, „ober-capo“ – vyresnysis kapas, Janas Veitas [Jan Weit].

Veitas – labai žvalus ir energingas trijų dešimčių metų juodas vyrukas, senas politinis kalinys, lageryje bebūdamas buvo jau įsidoičinęs ir jau turėjęs, po ketverių metų sėdėjimo, eiti į laisvę. Ir būtų gal išėjęs, jeigu nebūtų jo pražudę per didelė valdžia ir moterys.