Raštinėje, be manęs, sėdėjo dar trys vyrai: raštinės kapas – labai jaunas ir mandras lenkiukas, maža ką padoresnis už Veitą; čekas – vienas aukščiausių žmonių visame lageryje, ir dar vienas lenkas, senas valdininkas pedantas. Kapas ir čekas, artimi Veito bičiuliai, pasitiko mane su karinga nuotaika. Draugiškai priėmė mane tiktai tasai senis lenkas, toliau per visą lageryje buvimo laiką pasilikęs geras bičiulis, bet ligoninėje jis pats maža ką tegalėjo man padėti, – jis pats buvo jauniklių ujamas ir jojamas.

Kapas pasodino mane ypatingoje vietoje. Iš vienos pusės – karštas pečius, iš kitos pusės – durys į lauką. Ties galva stoge – langas, visuomet atidarytas vėdinimo reikalu. Balandžio mėnesio vėjai vaikščioja pro mane iš viršaus į apačią, iš apačios – į viršų, skersai ir įstrižai. Visą laiką buvo toks jausmas, kad mano nosyje įvyks parako sprogimas, o krūtinėje – kažkokios varlės kurkė.

Šitokia tvarka prasidarbavęs savaitę, vis dėlto vieną kartą savo rytinę temperatūrą privariau iki 39,6 laipsnių, – įsigijau teisę atsigulti į ligoninę – ligonio tvarka.

Galingajam Veitui to tiktai ir tereikėjo. Tučtuojau prikalbėjo Hauptui, kad aš darbui visiškai netinkąs. Be to – nežinia, kuo sergąs. Gal dar nusprogsiąs, o jam darbininkas tučtuojau esąs reikalingas.

Aš nuėjau į ligoninę sirgti. Mano vieton, tik nebe vėjų sankryžoj, tuojau buvo pasodintas jaunas naujas lenkaitis.

Mano bandymas padaryti ligoninėje karjerą – pasiekti registratoriaus laipsnį – aiškiai nepavyko dėl mano nesugebėjimo tokį sudėtingą darbą dirbti.