Man gydytojas Heidelis buvo kažkodėl ypatingai palankus. Atrodo, jam šiek tiek imponavo mano mokslo laipsniai ir mano profesija.

Baigėsi mano angina, mano gripas, temperatūra visiškai nukrito, o jis mane ligoninėje laiko ir laiko ligonio tvarka, nors vietų joje tikriem ligoniam baisiai trūko.

Man tai buvo nepaprasta laimė, – faktiškai gal tai buvo pirmas toks atsitikimas lagerio istorijoje.

Mano draugai, likę bloke, dirba pluša, gaudo lazdas ir kruviną prakaitą lieja, o aš sau guliu lovoj išsitiesęs! Ir dar kaip guliu! Lovoje pats vienas, švarios paklodės, yra pagalvėlė, nei bluselės, nei utėlėlės nė pauostyt, niekas manęs nemuša, niekas nekolioja, – miegu sau ir miegu! Ir su valgiu čia vis dėlto šiek tiek geriau. Sriubos – geresnės ir daugiau gauni. Su gydytojais susipažinau, ir jie kartais šį tą pasuka. Ir virėjas kartais šį tą be eilės įvožia. Kitas sergantis kaimynas pas Abraomą rengias, savo porcijos nebevalgo, – už kokį jam patarnavimą mielai atiduoda savo dalį. Sustiprėjęs išmokau kambarį tvarkyti, grindis ir koridorių išplauti – už tą darbą taip pat kokia plutelė tekdavo. Šiaip taip jau buvo galima verstis, ir ilsėtis net! Besitrindamas po koridorių, net šiokį tokį paaukštinimą gavau.

Ligoninė aprašinėja atvykusius naujokus: jų išgėrimo reikalus, jų giminėlę, jų dantis... Į surašinėtojų tarpą ir aš buvau pakviestas, – bičiuliškos pagalbos tvarka.

Mūsų „komisijėlei“ pirmininkauja sanitaras, lageriškai pflegeris, senas katorgininkas Gervinskis [Gerwinski].

Gervinskis – milžiniškos jėgos vyras. Jam pačiam daugelis dantų jau seniai iškulta. Buvęs boksininkas. Buvęs feldfebelis. Pavyzdingas mušeika.