Man gydytojas Heidelis buvo kažkodėl ypatingai palankus. Atrodo, jam šiek tiek imponavo mano mokslo laipsniai ir mano profesija.

Baigėsi mano angina, mano gripas, temperatūra visiškai nukrito, o jis mane ligoninėje laiko ir laiko ligonio tvarka, nors vietų joje tikriem ligoniam baisiai trūko.

Man tai buvo nepaprasta laimė, – faktiškai gal tai buvo pirmas toks atsitikimas lagerio istorijoje.

Mano draugai, likę bloke, dirba pluša, gaudo lazdas ir kruviną prakaitą lieja, o aš sau guliu lovoj išsitiesęs! Ir dar kaip guliu! Lovoje pats vienas, švarios paklodės, yra pagalvėlė, nei bluselės, nei utėlėlės nė pauostyt, niekas manęs nemuša, niekas nekolioja, – miegu sau ir miegu! Ir su valgiu čia vis dėlto šiek tiek geriau. Sriubos – geresnės ir daugiau gauni. Su gydytojais susipažinau, ir jie kartais šį tą pasuka. Ir virėjas kartais šį tą be eilės įvožia. Kitas sergantis kaimynas pas Abraomą rengias, savo porcijos nebevalgo, – už kokį jam patarnavimą mielai atiduoda savo dalį. Sustiprėjęs išmokau kambarį tvarkyti, grindis ir koridorių išplauti – už tą darbą taip pat kokia plutelė tekdavo. Šiaip taip jau buvo galima verstis, ir ilsėtis net! Besitrindamas po koridorių, net šiokį tokį paaukštinimą gavau.

Ligoninė aprašinėja atvykusius naujokus: jų išgėrimo reikalus, jų giminėlę, jų dantis... Į surašinėtojų tarpą ir aš buvau pakviestas, – bičiuliškos pagalbos tvarka.

Mūsų „komisijėlei“ pirmininkauja sanitaras, lageriškai pflegeris, senas katorgininkas Gervinskis [Gerwinski].

Gervinskis – milžiniškos jėgos vyras. Jam pačiam daugelis dantų jau seniai iškulta. Buvęs boksininkas. Buvęs feldfebelis. Pavyzdingas mušeika.

Lagerio istorijos pradžioje buvo sudarytas atskiras blokas, kuriame gyveno vieni vokiečiai kaliniai kriminalistai – vagys, plėšikai, galvažudžiai. Šitokia publika suvaldyti, žinoma, gana sunkus reikalas. Neklauso. Keikias. Mušas.

Va, šitai publikai valdyti ir buvo paskirtas Gervinskis – bloko viršininku. Valdžia aukštai vertino jo mušimo meną. Ne vienam jų jis kaulus buvo sukniužinęs. Ne vieną jų ir pas Abraomą avansu buvo pasiuntęs. Jo ranka, tikrai, buvo labai pamačlyva. Dabar jis kalinius ligonius slaugė. Ir slaugė vis dėlto neblogai – ir pats nevogė, ir kitiem neleisdavo vogti. Kas ligoniui buvo paskirta gauti, ligonis gaudavo. Jo slaugomieji ligoniai greičiausiai pasveikdavo.

Mano santykiai su juo buvo kaimyniški. Filosofiški maždaug.

Sėdim dabar abu ligoninėje ir surašinėjame naujokus. Jis ir čia savo mėgiamojo meno negali pamiršti. Kur buvęs, kur nebuvęs, brūkšteli jisai naujoką atbula ranka – ir dunda jisai aukštielninkas, kojas aukštyn išriesdamas.

– Kokios tautybės, – klausia jisai atvykusio naujoko.

– Ukrainietis, – išstena naujokas.

– A, ukrainietis? – žvilgteri Gervinskis primerkta akim į atvykėlį ir vožia letena jam per žandą.

– Kokios tu tautybės? – Ukrainietis... – Kokios tu tautybės? – Ukrainietis...

Po kiekvieno atsakymo gauna vargšas ukrainietis per galvą. Jam jau lūpa praskelta, kraujas jau ant švarko srovena...

Bandė jisai sakyti pravoslavas – nieko neišėjo:

– Tautybės klausiu, – ne tikybos!

Vargšas ukrainietis jau ir dantį išspiovė.

– Malo... rusas... – bando vargšas iš kito galo.

– Va, rusas, taip ir sakyk, kad rusas! – sėdasi Gervinskis prie stalo rašyti, – kur buvo tavo Ukraina, psiakrew, prieš karą? Nebuvo jokios Ukrainos. Nebuvo ir nebus.