Lagerio oficialiuose raštuose buvo painiojama tautybė ir pilietybė, tuo pačiu vardu viena ir kita rašydavo. SSSR piliečiai – visi buvo vadinami rusais – ukrainiečiai, gudai, kirgizai, totoriai, mordvinai, gruzinai – visiem buvo rašoma: rusas.

Gervinskis visa tai puikiai žinojo. Galėjo rašyti – rusas – ir nemušęs ukrainiečio, bet vis dėlto mušė.

– Kam gi, susimildamas, tu jį taip niokoji? – sakau Gervinskiui, kai muštasai išlėkė pro duris, – juk jisai teisingai atsakinėjo. Klausei tautybės. Jis yra ukrainietis, – jis gi teisybę sakė, – už ką gi jis mušti?

– O! Jis, bestija, nusipelnė dar daugiau, – murma panosėje Gervinskis, – aš jam dar mažai daviau!

– Ar jį jau seniau pažinojai?

– Ne. Pirmą kartą matau.

– Jeigu taip, kaipgi jis galėjo tau, meldžiamasis, nusikalsti, kad jį taip baisiai muši? Juk jį šiandie teatvarė į lagerį, ir norėdamas nebūtų galėjęs...

– O tu žinai, mielas profesoriau, ką ukrainiečiai darė mum, Lenkijos kareiviam, kai prasidėjo karas? – mano bičiulis staiga surimtėjo, – šaudė jie į mus! Iš pasalų šaudė! Velniai žino, iš kur išlįsdavo, velniai žino, kur pasislėpdami, šaudė išdavikiškai! Kiek jie mum nuostolių pridarė, kiek užmušė! Niekšai, aš tau sakau, o ne ukrainiečiai! Tauta – be istorijos, be kultūros, be valstybinių tradicijų. Buvo, yra ir pasiliks vergai. Kur kada kokį valstybės vyrą jie yra davę, baudžiauninkų rupūžės?

Gervinskis ėmė karščiuotis ir besikarščiuodamas, sugniaužęs kumštį, ėmė į mane artėti.

Ot, velnias! Argi jis ir man dabar smogs?

– Ne, mielas bičiuli, – sakau jam, kiek galėdamas meilesniu balsu, – šitas tai jau tikrai nešaudė. Žiopla toks. Jis, tur būt, šautuvo smaigalio nuo pučkos neatskiria.

– Visi jie tokie. Aš jį už tai ir mušu, kad žiopla.

Va, tau kad nori, – už žioplumą muša! Man drąsiau pasidarė. Aš jį toliau kirkinu: