Lagerio istorijos pradžioje buvo sudarytas atskiras blokas, kuriame gyveno vieni vokiečiai kaliniai kriminalistai – vagys, plėšikai, galvažudžiai. Šitokia publika suvaldyti, žinoma, gana sunkus reikalas. Neklauso. Keikias. Mušas.

Va, šitai publikai valdyti ir buvo paskirtas Gervinskis – bloko viršininku. Valdžia aukštai vertino jo mušimo meną. Ne vienam jų jis kaulus buvo sukniužinęs. Ne vieną jų ir pas Abraomą avansu buvo pasiuntęs. Jo ranka, tikrai, buvo labai pamačlyva. Dabar jis kalinius ligonius slaugė. Ir slaugė vis dėlto neblogai – ir pats nevogė, ir kitiem neleisdavo vogti. Kas ligoniui buvo paskirta gauti, ligonis gaudavo. Jo slaugomieji ligoniai greičiausiai pasveikdavo.

Mano santykiai su juo buvo kaimyniški. Filosofiški maždaug.

Sėdim dabar abu ligoninėje ir surašinėjame naujokus. Jis ir čia savo mėgiamojo meno negali pamiršti. Kur buvęs, kur nebuvęs, brūkšteli jisai naujoką atbula ranka – ir dunda jisai aukštielninkas, kojas aukštyn išriesdamas.

– Kokios tautybės, – klausia jisai atvykusio naujoko.

– Ukrainietis, – išstena naujokas.

– A, ukrainietis? – žvilgteri Gervinskis primerkta akim į atvykėlį ir vožia letena jam per žandą.

– Kokios tu tautybės? – Ukrainietis... – Kokios tu tautybės? – Ukrainietis...

Po kiekvieno atsakymo gauna vargšas ukrainietis per galvą. Jam jau lūpa praskelta, kraujas jau ant švarko srovena...

Bandė jisai sakyti pravoslavas – nieko neišėjo:

– Tautybės klausiu, – ne tikybos!

Vargšas ukrainietis jau ir dantį išspiovė.

– Malo... rusas... – bando vargšas iš kito galo.

– Va, rusas, taip ir sakyk, kad rusas! – sėdasi Gervinskis prie stalo rašyti, – kur buvo tavo Ukraina, psiakrew, prieš karą? Nebuvo jokios Ukrainos. Nebuvo ir nebus.

Lagerio oficialiuose raštuose buvo painiojama tautybė ir pilietybė, tuo pačiu vardu viena ir kita rašydavo. SSSR piliečiai – visi buvo vadinami rusais – ukrainiečiai, gudai, kirgizai, totoriai, mordvinai, gruzinai – visiem buvo rašoma: rusas.

Gervinskis visa tai puikiai žinojo. Galėjo rašyti – rusas – ir nemušęs ukrainiečio, bet vis dėlto mušė.

– Kam gi, susimildamas, tu jį taip niokoji? – sakau Gervinskiui, kai muštasai išlėkė pro duris, – juk jisai teisingai atsakinėjo. Klausei tautybės. Jis yra ukrainietis, – jis gi teisybę sakė, – už ką gi jis mušti?

– O! Jis, bestija, nusipelnė dar daugiau, – murma panosėje Gervinskis, – aš jam dar mažai daviau!

– Ar jį jau seniau pažinojai?

– Ne. Pirmą kartą matau.

– Jeigu taip, kaipgi jis galėjo tau, meldžiamasis, nusikalsti, kad jį taip baisiai muši? Juk jį šiandie teatvarė į lagerį, ir norėdamas nebūtų galėjęs...

– O tu žinai, mielas profesoriau, ką ukrainiečiai darė mum, Lenkijos kareiviam, kai prasidėjo karas? – mano bičiulis staiga surimtėjo, – šaudė jie į mus! Iš pasalų šaudė! Velniai žino, iš kur išlįsdavo, velniai žino, kur pasislėpdami, šaudė išdavikiškai! Kiek jie mum nuostolių pridarė, kiek užmušė! Niekšai, aš tau sakau, o ne ukrainiečiai! Tauta – be istorijos, be kultūros, be valstybinių tradicijų. Buvo, yra ir pasiliks vergai. Kur kada kokį valstybės vyrą jie yra davę, baudžiauninkų rupūžės?

Gervinskis ėmė karščiuotis ir besikarščiuodamas, sugniaužęs kumštį, ėmė į mane artėti.

Ot, velnias! Argi jis ir man dabar smogs?

– Ne, mielas bičiuli, – sakau jam, kiek galėdamas meilesniu balsu, – šitas tai jau tikrai nešaudė. Žiopla toks. Jis, tur būt, šautuvo smaigalio nuo pučkos neatskiria.

– Visi jie tokie. Aš jį už tai ir mušu, kad žiopla.

Va, tau kad nori, – už žioplumą muša! Man drąsiau pasidarė. Aš jį toliau kirkinu:

– Bet kad tu, bičiuli mano mielas, ir lenkam pataikai užvažiuoti! Lenkai gi jau, tur būt, tikrai iš pasalų nešaudė!

– Mušu ir lenkus. Reikia mušti. Negalima nemušti.

– Kaip sau nori, brangus mano bičiuli, bet šitokio tavo elgesio aš visiškai nesuprantu. Iš viso jūs, lenkai, čionai labai keisti žmonės. Ateina jūsų tautiečiai į lagerį. Tokie nusigandę, tokie liūdni. Nežino, nei kas daryti, nei kaip laikytis, nei kur eiti, į tokį pragarą pakliuvę. Jie reikėtų paguosti, padrąsinti, pamokyti broliškai. O jūs, senieji kaliniai, ką darote? Be atodairos tvatijat ir tvatijat savuosius... Žudot savo tautiečius!

– Cha-cha-cha! – nusikvatojo mušeikizmo ideologas, – žmogus, į lagerį atėjęs, nežino, kur jis pateko. Reikia jam parodyti, kad jis tikrai suprastų. Reikia jis iš karto užgrūdinti, kol jis dar sveikatos, dar jėgos turi, paskui bus vėlu. Iš pat pradžios gavęs mušti, toliau jis bus atsargus. Jis toliau kiekvieną mirksnį bus savo gyvybės sargyboje. Jis išmoks vengti pavojaus, išmoks gelbėtis. Nemušk jų, kol jie sveiki, jie bežiūrint išglebs ir žus. Vėliau juos visiškai lengvai užmuš. Iš pat pradžios reikia naujokam piktybę įvaryti. Juos mušdamas, aš jiem gera darau. Gyventi mokau. Akis atveriu...

– Vis dėlto pasiutusiai niaurus tas tavo mokslas...

– O ką, – jūsų, lietuvių inteligentų, iš pat pradžios niekas kaip reikiant nemušė, – man labai gaila jūsų. Neužsigrūdinote. Kas iš jūsų po mėnesio beliks? Gerai bus, jei po trijų mėnesių liks iš jūsų kokie penki...

– Na, na, negąsdink!