– Bet kad tu, bičiuli mano mielas, ir lenkam pataikai užvažiuoti! Lenkai gi jau, tur būt, tikrai iš pasalų nešaudė!
– Mušu ir lenkus. Reikia mušti. Negalima nemušti.
– Kaip sau nori, brangus mano bičiuli, bet šitokio tavo elgesio aš visiškai nesuprantu. Iš viso jūs, lenkai, čionai labai keisti žmonės. Ateina jūsų tautiečiai į lagerį. Tokie nusigandę, tokie liūdni. Nežino, nei kas daryti, nei kaip laikytis, nei kur eiti, į tokį pragarą pakliuvę. Jie reikėtų paguosti, padrąsinti, pamokyti broliškai. O jūs, senieji kaliniai, ką darote? Be atodairos tvatijat ir tvatijat savuosius... Žudot savo tautiečius!
– Cha-cha-cha! – nusikvatojo mušeikizmo ideologas, – žmogus, į lagerį atėjęs, nežino, kur jis pateko. Reikia jam parodyti, kad jis tikrai suprastų. Reikia jis iš karto užgrūdinti, kol jis dar sveikatos, dar jėgos turi, paskui bus vėlu. Iš pat pradžios gavęs mušti, toliau jis bus atsargus. Jis toliau kiekvieną mirksnį bus savo gyvybės sargyboje. Jis išmoks vengti pavojaus, išmoks gelbėtis. Nemušk jų, kol jie sveiki, jie bežiūrint išglebs ir žus. Vėliau juos visiškai lengvai užmuš. Iš pat pradžios reikia naujokam piktybę įvaryti. Juos mušdamas, aš jiem gera darau. Gyventi mokau. Akis atveriu...
– Vis dėlto pasiutusiai niaurus tas tavo mokslas...
– O ką, – jūsų, lietuvių inteligentų, iš pat pradžios niekas kaip reikiant nemušė, – man labai gaila jūsų. Neužsigrūdinote. Kas iš jūsų po mėnesio beliks? Gerai bus, jei po trijų mėnesių liks iš jūsų kokie penki...
– Na, na, negąsdink!
– Ką, negąsdink! Žinai, kiek jūsiškių šiandie priėmėm į ligoninę? Aštuonis. Girdi, aštuonis? Tu – devintas. Prieš pusantrų metų mūsų atvarė į lagerį šimtą devynias dešimtis tris. Žinai, kiek iš viso to mūsų būrio šiandie liko gyvų? Nežinai. Aš vienas likau, – štai kas. Vienas vienintelis, supranti, ką tai reiškia? Pamatysi, kaip jūs pradėsite lėkti pro kaminą, vienas paskui kitą, po kelis drauge...
– Vis dėlto, gerbiamas mokytojau, ar tu negalėtum prasmegti kur nors po velniui
– Ką, nepatinka mano teisingi žodžiai? Žinoma, jie negražūs. Žinoma, jie kieti. Bet jie reikalingi. Reikia naujoką apšviesti ir užgrūdinti iš pat pradžios, kad jis nebūtų kvailas. Kad jis kiekvieną momentą būtų pasiryžęs grumtis dėl gyvybės, – kad jis niekuomet neužmirštų, kur jis yra...
– Klausyk, kumščiavos apaštale, – sakau aš jam, – čia ir kitas dalykas netelpa mano galvoj. Kad kalinys kalinį muša ir žudo, – štai kas man nesuprantama ir baisu! O kas būtų, jei kaliniai vieną gražią dieną nustotų vienas kitą bežudę? Jei jie vienas kitam padėtų, – kolegiškai, draugiškai elgtųsi, – juk gyvenimas čia tuomet perpus lengvesnis pasidarytų!
– Cha-cha-cha! – skaniai skaniai nusikvatojo Gervinskis, – koks tu, profesoriau, naivus tebesi! Iš knygų mokeisi, ne iš gyvenimo! Čia ne žmonių, čia sistemos reikalas. Sistemą nustatėme ne mes, sistemą nustatė vokiečiai, esesininkai. Pradžioje ir mes visi taip galvojome, kaip tu. Kaliny? kalinio nemušė. Tuomet vieni esesininkai mušė. Ir kaip mušė! Mes mušame su atodaira. Pamušam ir paliaujam. O jie mus mušė be atodairos. Gyventi kiekvienas nori... Norėdamas likti gyvas, turi žengti per kitų lavonus. Dar vėl. Jeigu čia būtų vienodi žmonės, sakysime, jeigu čia būtų vieni tikrai politiniai kaliniai, dar būtų galimas šioks toks taikus sugyvenimas, šiokia tokia vienybė. Bet to gi čionai nėra. Čia gi labai įvairi publika. Visokių tautų politiniai. Įvairiausi kriminalistai. Vagys, plėšikai, galvažudžiai, sadistai, budeliai... O kiek dar jų čia kitokių yra, kokio padūkusio šlamšto! Sudaryk jų tarpe vienybę, susikalbėk su jais! O kas svarbiausia – žmonės čia pasiutusiai alkani! Jau matei, tur būt, ką daro klipatos? Rausias atmatų dėžėj. Senus kaulus graužia. Supuvusį mėšlą ryja. Surūdijusias vinis laižo. Žemėtos žalios bulvių lupenos – jiem aukščiausias skanėsis. Dėl duonos plutelės čia žmogus į ugnį eitų. Išvietėje maudytųsi. Savo artimą užmuštų be jokio sąžinės graužimo. Štai dar pernai rudenį aš pats vienam valkatai kaulus sukračiau už tai, kad jis vos spėjusiam mirti lavonui išplėšė kepenis ir pradėjo žalias ryti. Kaulus aš jam sukračiau. Bet ar jis buvo kaltas – tai dar klausimas. Ar tu žinai, ką tai reiškia, kai žmogus prisigyvena iki tokio laipsnio?! Šiemet čia žmonių jau nebeėda, bet pernai, ypač užpernai, tokių dalykų apsčiai pasitaikydavo. Aš pats buvau bloko viršininkas. Numirė naktį kalinys – ir dabok jį, kad kiti nesusprogtų. Kepenis, širdį – bežiūrint išplėš. Ar tu, knygų žiurkė nelaimingas, gali įsivaizduoti žmogaus padėtį, kad jis taip pasiunta ir žmogėdra darosi? Ar jis žmogėdra ir gimė? Ne! Gimė jisai, kaip ir visi žmonės. Turėjo tėvus, turėjo tėvynę... Lageris ką iš jo padarė! Manai, aš perdedu? Nieko panašaus! Aš dar per maža sakau. Pasiklausk kitų senų katorgininkų, visi patvirtins. Žmogus čia žvėris daraisi. Bjauresnis už žvėrį. Ir turi toks pasidaryti. Turi žvėriškai gintis ir pulti. Kitaip – jis žus. Praris jį kiti. Va, taip, šmaukš – ir nebėr žmogaus. Nukūliau tam žioplai ukrainiečiui pusę danties. Kas tai yra? Toks niekaniekis, kad liežuvio gaila apie tai kalbėti. Tu piktinies, aš matau. Kažką sapalioji apie humanizmą, apie užuojautą, paguodą... Kūdikis dar tu esi, nors ir žilas! Kai lėksi dūmais pro kaminą, gal bent tuomet suprasi, kad aš tiesą sakau.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip sanitaras Gervinskis aiškina, kodėl kaliniai muša ir žudo vieni kitus? Ar pasakotojas su juo sutinka ir ką rodo jo reakcija?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervinskis tvirtina: „Čia ne žmonių, čia sistemos reikalas.“ Sistemą sukūrė esesininkai, žmonės čia išbadėję ir labai skirtingi, todėl kiekvienas, norėdamas išgyventi, „turi žengti per kitų lavonus“. Lageris žmogų paverčia žvėrimi. Mušimą jis net vadina naujokų grūdinimu. Pasakotojas priešinasi, sako, kad kaliniai turėtų vieni kitiems padėti, bet galiausiai nutyla: nuo tokios filosofijos jam pasidaro šalta, ir jis klausia, ko vertos jo knygos. Tai jo humanistinio tikėjimo krizė, bet ne pritarimas: savo knyga jis vis tiek liudija prieš tokią sistemą.
Rašiniui: Žmogaus vertėDoraLaisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.