– Ką, negąsdink! Žinai, kiek jūsiškių šiandie priėmėm į ligoninę? Aštuonis. Girdi, aštuonis? Tu – devintas. Prieš pusantrų metų mūsų atvarė į lagerį šimtą devynias dešimtis tris. Žinai, kiek iš viso to mūsų būrio šiandie liko gyvų? Nežinai. Aš vienas likau, – štai kas. Vienas vienintelis, supranti, ką tai reiškia? Pamatysi, kaip jūs pradėsite lėkti pro kaminą, vienas paskui kitą, po kelis drauge...

– Vis dėlto, gerbiamas mokytojau, ar tu negalėtum prasmegti kur nors po velniui

– Ką, nepatinka mano teisingi žodžiai? Žinoma, jie negražūs. Žinoma, jie kieti. Bet jie reikalingi. Reikia naujoką apšviesti ir užgrūdinti iš pat pradžios, kad jis nebūtų kvailas. Kad jis kiekvieną momentą būtų pasiryžęs grumtis dėl gyvybės, – kad jis niekuomet neužmirštų, kur jis yra...

– Klausyk, kumščiavos apaštale, – sakau aš jam, – čia ir kitas dalykas netelpa mano galvoj. Kad kalinys kalinį muša ir žudo, – štai kas man nesuprantama ir baisu! O kas būtų, jei kaliniai vieną gražią dieną nustotų vienas kitą bežudę? Jei jie vienas kitam padėtų, – kolegiškai, draugiškai elgtųsi, – juk gyvenimas čia tuomet perpus lengvesnis pasidarytų!

– Cha-cha-cha! – skaniai skaniai nusikvatojo Gervinskis, – koks tu, profesoriau, naivus tebesi! Iš knygų mokeisi, ne iš gyvenimo! Čia ne žmonių, čia sistemos reikalas. Sistemą nustatėme ne mes, sistemą nustatė vokiečiai, esesininkai. Pradžioje ir mes visi taip galvojome, kaip tu. Kaliny? kalinio nemušė. Tuomet vieni esesininkai mušė. Ir kaip mušė! Mes mušame su atodaira. Pamušam ir paliaujam. O jie mus mušė be atodairos. Gyventi kiekvienas nori... Norėdamas likti gyvas, turi žengti per kitų lavonus. Dar vėl. Jeigu čia būtų vienodi žmonės, sakysime, jeigu čia būtų vieni tikrai politiniai kaliniai, dar būtų galimas šioks toks taikus sugyvenimas, šiokia tokia vienybė. Bet to gi čionai nėra. Čia gi labai įvairi publika. Visokių tautų politiniai. Įvairiausi kriminalistai. Vagys, plėšikai, galvažudžiai, sadistai, budeliai... O kiek dar jų čia kitokių yra, kokio padūkusio šlamšto! Sudaryk jų tarpe vienybę, susikalbėk su jais! O kas svarbiausia – žmonės čia pasiutusiai alkani! Jau matei, tur būt, ką daro klipatos? Rausias atmatų dėžėj. Senus kaulus graužia. Supuvusį mėšlą ryja. Surūdijusias vinis laižo. Žemėtos žalios bulvių lupenos – jiem aukščiausias skanėsis. Dėl duonos plutelės čia žmogus į ugnį eitų. Išvietėje maudytųsi. Savo artimą užmuštų be jokio sąžinės graužimo. Štai dar pernai rudenį aš pats vienam valkatai kaulus sukračiau už tai, kad jis vos spėjusiam mirti lavonui išplėšė kepenis ir pradėjo žalias ryti. Kaulus aš jam sukračiau. Bet ar jis buvo kaltas – tai dar klausimas. Ar tu žinai, ką tai reiškia, kai žmogus prisigyvena iki tokio laipsnio?! Šiemet čia žmonių jau nebeėda, bet pernai, ypač užpernai, tokių dalykų apsčiai pasitaikydavo. Aš pats buvau bloko viršininkas. Numirė naktį kalinys – ir dabok jį, kad kiti nesusprogtų. Kepenis, širdį – bežiūrint išplėš. Ar tu, knygų žiurkė nelaimingas, gali įsivaizduoti žmogaus padėtį, kad jis taip pasiunta ir žmogėdra darosi? Ar jis žmogėdra ir gimė? Ne! Gimė jisai, kaip ir visi žmonės. Turėjo tėvus, turėjo tėvynę... Lageris ką iš jo padarė! Manai, aš perdedu? Nieko panašaus! Aš dar per maža sakau. Pasiklausk kitų senų katorgininkų, visi patvirtins. Žmogus čia žvėris daraisi. Bjauresnis už žvėrį. Ir turi toks pasidaryti. Turi žvėriškai gintis ir pulti. Kitaip – jis žus. Praris jį kiti. Va, taip, šmaukš – ir nebėr žmogaus. Nukūliau tam žioplai ukrainiečiui pusę danties. Kas tai yra? Toks niekaniekis, kad liežuvio gaila apie tai kalbėti. Tu piktinies, aš matau. Kažką sapalioji apie humanizmą, apie užuojautą, paguodą... Kūdikis dar tu esi, nors ir žilas! Kai lėksi dūmais pro kaminą, gal bent tuomet suprasi, kad aš tiesą sakau.

Šalta man pasidarė nuo tokios jo filosofijos. Suk jį velniai! Nebeišdrįsau toliau su juo ginčytis. Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?

1944 metų viduvasary atėjo į lagerį komendantas, lagerio viršininkas, gydytojas Heidelis ir dar kai kas iš vyresnybės. Pasišaukė visus kalinius jūrininkus.

Kaliniai jūrininkai buvo visi vokiečiai – be išimties. Beveik visi buvo vagys. Vienas kitas tiktai jų tarpe buvo padorus žmogus. Į lagerį atvarydavo juos baisiai nusipešusius, sunykusius, susmukusius. Lageryje jie labai greitai atkusdavo. Prie kokio darbo, bet kokioje komandoje juos paskirdavo, visuomet jie rasdavo kur ką pavogti. Meisteriai buvo. Nepalyginami specialistai.

Va, šiuos jūrininkus ir pasišaukė komendantas. Išrikiavo. Pasišaukė abu budelius ir pradėjo jūrininkam kailį perti. Budelis krečia jam į uodegą, o jis, jūrininkas, turi pats garsiai skaičiuoti smūgius ir paskui iškilmingai atraportuoti komendantui, kiek jisai smūgių gavo.

Pirmoji jūrininkų partija, penkios dešimtys žmonių, gavo po penkiolika smūgių už tai, kad jie buvo visi jūrininkai. Antroji, penkios dešimtys žmonių, gavo po dešimtį smūgių už tai, kad jie į lagerį pateko. Trečioji partija, taip pat penkios dešimtys galvų, gavo tiktai po penkis smūgius – kad jie neužmirštų, jog jie lageryje gyvena.

Išpėrė komendantas savo vokiečius jūrininkus, išpėrė – ir nuėjo sau, lyg cigarą surūkęs.