– Cha-cha-cha! – skaniai skaniai nusikvatojo Gervinskis, – koks tu, profesoriau, naivus tebesi! Iš knygų mokeisi, ne iš gyvenimo! Čia ne žmonių, čia sistemos reikalas. Sistemą nustatėme ne mes, sistemą nustatė vokiečiai, esesininkai. Pradžioje ir mes visi taip galvojome, kaip tu. Kaliny? kalinio nemušė. Tuomet vieni esesininkai mušė. Ir kaip mušė! Mes mušame su atodaira. Pamušam ir paliaujam. O jie mus mušė be atodairos. Gyventi kiekvienas nori... Norėdamas likti gyvas, turi žengti per kitų lavonus. Dar vėl. Jeigu čia būtų vienodi žmonės, sakysime, jeigu čia būtų vieni tikrai politiniai kaliniai, dar būtų galimas šioks toks taikus sugyvenimas, šiokia tokia vienybė. Bet to gi čionai nėra. Čia gi labai įvairi publika. Visokių tautų politiniai. Įvairiausi kriminalistai. Vagys, plėšikai, galvažudžiai, sadistai, budeliai... O kiek dar jų čia kitokių yra, kokio padūkusio šlamšto! Sudaryk jų tarpe vienybę, susikalbėk su jais! O kas svarbiausia – žmonės čia pasiutusiai alkani! Jau matei, tur būt, ką daro klipatos? Rausias atmatų dėžėj. Senus kaulus graužia. Supuvusį mėšlą ryja. Surūdijusias vinis laižo. Žemėtos žalios bulvių lupenos – jiem aukščiausias skanėsis. Dėl duonos plutelės čia žmogus į ugnį eitų. Išvietėje maudytųsi. Savo artimą užmuštų be jokio sąžinės graužimo. Štai dar pernai rudenį aš pats vienam valkatai kaulus sukračiau už tai, kad jis vos spėjusiam mirti lavonui išplėšė kepenis ir pradėjo žalias ryti. Kaulus aš jam sukračiau. Bet ar jis buvo kaltas – tai dar klausimas. Ar tu žinai, ką tai reiškia, kai žmogus prisigyvena iki tokio laipsnio?! Šiemet čia žmonių jau nebeėda, bet pernai, ypač užpernai, tokių dalykų apsčiai pasitaikydavo. Aš pats buvau bloko viršininkas. Numirė naktį kalinys – ir dabok jį, kad kiti nesusprogtų. Kepenis, širdį – bežiūrint išplėš. Ar tu, knygų žiurkė nelaimingas, gali įsivaizduoti žmogaus padėtį, kad jis taip pasiunta ir žmogėdra darosi? Ar jis žmogėdra ir gimė? Ne! Gimė jisai, kaip ir visi žmonės. Turėjo tėvus, turėjo tėvynę... Lageris ką iš jo padarė! Manai, aš perdedu? Nieko panašaus! Aš dar per maža sakau. Pasiklausk kitų senų katorgininkų, visi patvirtins. Žmogus čia žvėris daraisi. Bjauresnis už žvėrį. Ir turi toks pasidaryti. Turi žvėriškai gintis ir pulti. Kitaip – jis žus. Praris jį kiti. Va, taip, šmaukš – ir nebėr žmogaus. Nukūliau tam žioplai ukrainiečiui pusę danties. Kas tai yra? Toks niekaniekis, kad liežuvio gaila apie tai kalbėti. Tu piktinies, aš matau. Kažką sapalioji apie humanizmą, apie užuojautą, paguodą... Kūdikis dar tu esi, nors ir žilas! Kai lėksi dūmais pro kaminą, gal bent tuomet suprasi, kad aš tiesą sakau.

Šalta man pasidarė nuo tokios jo filosofijos. Suk jį velniai! Nebeišdrįsau toliau su juo ginčytis. Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?

1944 metų viduvasary atėjo į lagerį komendantas, lagerio viršininkas, gydytojas Heidelis ir dar kai kas iš vyresnybės. Pasišaukė visus kalinius jūrininkus.

Kaliniai jūrininkai buvo visi vokiečiai – be išimties. Beveik visi buvo vagys. Vienas kitas tiktai jų tarpe buvo padorus žmogus. Į lagerį atvarydavo juos baisiai nusipešusius, sunykusius, susmukusius. Lageryje jie labai greitai atkusdavo. Prie kokio darbo, bet kokioje komandoje juos paskirdavo, visuomet jie rasdavo kur ką pavogti. Meisteriai buvo. Nepalyginami specialistai.

Va, šiuos jūrininkus ir pasišaukė komendantas. Išrikiavo. Pasišaukė abu budelius ir pradėjo jūrininkam kailį perti. Budelis krečia jam į uodegą, o jis, jūrininkas, turi pats garsiai skaičiuoti smūgius ir paskui iškilmingai atraportuoti komendantui, kiek jisai smūgių gavo.

Pirmoji jūrininkų partija, penkios dešimtys žmonių, gavo po penkiolika smūgių už tai, kad jie buvo visi jūrininkai. Antroji, penkios dešimtys žmonių, gavo po dešimtį smūgių už tai, kad jie į lagerį pateko. Trečioji partija, taip pat penkios dešimtys galvų, gavo tiktai po penkis smūgius – kad jie neužmirštų, jog jie lageryje gyvena.

Išpėrė komendantas savo vokiečius jūrininkus, išpėrė – ir nuėjo sau, lyg cigarą surūkęs.

Tų jūrininkų tarpe buvo vienas austras, jūrų inžinierius, labai protingas ir garbingas vyras, Bremeris [Bremer]. Lagerin pateko už anarchistines savo pasaulėžiūros tendencijas ir už tolygų elgesį karo laivyne. Visuomet buvo jisai geriausios nuotaikos. Kad ir kažkaip jam sunku buvo, jis visuomet mokėdavo viskuo pasijuokti. Gerai, sakydavo jis, kad jį į lagerį pasodinę – po karo bent jis būsiąs gesellschaftsfähig, – ne gėda jam būsią pasirodyti padoresnėje visuomenėje. Esą koks vokietis, lageryje nebuvęs, galėsiąs po karo pasauliui akis parodyti? Laisvėje pasiliko jo jauna žmona – ir jis pats buvo jaunas, – ir sūnelis. Jis buvo įnirtęs nacių partijos priešininkas, o jo žmonelė – įstojo į tą partiją. Dar labiau norėdama jam įskaudinti, atidavė jo sūnelį mokytis į nacių pensioną. Pagaliau ir pati sumanė dar kartą ištekėti, žinoma, už nacio, – pareikalavo iš jo išsiskyrimo. Sėdėdamas lageryje, dvejus metus jisai su savo žmonele bylinėjosi, neduodamas jai išsiskyrimo pažymėjimo.

Visus šiuos, jam tokius skaudžius dalykus pasakodavo jisai su meistrišku humoru, kaip tiktai vieni senosios Vienos gyventojai pasakoti mokėdavo.

– Na, Bremeri, – sakau aš jam po jūrininkų šventinimo operacijos, – kiek gavai Trečiojo reicho garbei, penkis ar penkiolika?