Tų jūrininkų tarpe buvo vienas austras, jūrų inžinierius, labai protingas ir garbingas vyras, Bremeris [Bremer]. Lagerin pateko už anarchistines savo pasaulėžiūros tendencijas ir už tolygų elgesį karo laivyne. Visuomet buvo jisai geriausios nuotaikos. Kad ir kažkaip jam sunku buvo, jis visuomet mokėdavo viskuo pasijuokti. Gerai, sakydavo jis, kad jį į lagerį pasodinę – po karo bent jis būsiąs gesellschaftsfähig, – ne gėda jam būsią pasirodyti padoresnėje visuomenėje. Esą koks vokietis, lageryje nebuvęs, galėsiąs po karo pasauliui akis parodyti? Laisvėje pasiliko jo jauna žmona – ir jis pats buvo jaunas, – ir sūnelis. Jis buvo įnirtęs nacių partijos priešininkas, o jo žmonelė – įstojo į tą partiją. Dar labiau norėdama jam įskaudinti, atidavė jo sūnelį mokytis į nacių pensioną. Pagaliau ir pati sumanė dar kartą ištekėti, žinoma, už nacio, – pareikalavo iš jo išsiskyrimo. Sėdėdamas lageryje, dvejus metus jisai su savo žmonele bylinėjosi, neduodamas jai išsiskyrimo pažymėjimo.

Visus šiuos, jam tokius skaudžius dalykus pasakodavo jisai su meistrišku humoru, kaip tiktai vieni senosios Vienos gyventojai pasakoti mokėdavo.

– Na, Bremeri, – sakau aš jam po jūrininkų šventinimo operacijos, – kiek gavai Trečiojo reicho garbei, penkis ar penkiolika?