Man tebesant ligoninėje, ligoniai pradėjo į ją griūti it skruzdėlės į medaus puodynę. Lageryje įsisiautėjo epidemijos: visokios šiltinės ir labai pavojingas vidurių sukrikimas, lageryje nelabai geru vardu vadinamas mirtingumu prašokęs visas tris šiltines.

Ligoninėje – vietos maža. Ligoniai netelpa. Ėmė guldyti į lovas po du, po tris žmones. Guldo, kas kaip pasitaikė. Atvirą džiovininką su šiltininku, plaučių uždegimą su paleistviduriu. Vėliau, kai liga paaiškėdavo, ligonius imdavo rūšiuoti. Paleistvidurius sugabeno į atskirą kambarį, suguldė po du, po tris į lovą. Smarvė iš tojo kambario tirštais sluoksniais bangavosi per visą ligoninę. Pro kambario šalį praeiti buvo sunku. Daug geriau buvo mirti negu tame kambaryje sirgti. Patekęs į tą kambarį, ir skubėdavo atsisveikinti su šiuo pasauliu. O šiltininkam buvo įsteigtas net atskiras barakas. Prasidėjo šiokia tokia kova su epidemijom.

Kovoti su jomis buvo gyvas reikalas. Lageriui buvo paskelbtas karantinas. Tai yra: nauji kaliniai į lagerį buvo priimami, bet iš lagerio nė vienas neišleidžiamas. Na, dėl to dar nebūtų buvę reikalo su epidemijomis kovoti, – kalinių būtų buvę pakakę. Bet atsitiko kitas, daug blogesnis dalykas.

Visoje apylinkėje, iki pat Gdansko, pasklido gandai, kad lageryje siaučia baisios ligos. Vokiečiai, apylinkių gyventojai, žinia, kaip vokiečiai, baisiai nenori be reikalo mirti – baisiai bijo epidemijų. Tad šitie gyventojai pradėjo visa gerkle rėkti, kad lageris baisiausiom ligom juos apkrėsiąs...