Kas pas civilius gyventojus iš lagerio ateina? Negi kaliniai ateis. Ateina esesininkai. Kas papirkliaut, kas – pagirtuokliaut, kas – pamergeliaut, kas – šiaip sau pasmaguriaut. Civiliokai, visokios karo našlės ir gyvanašlės, ir pradėjo rėkti, kad lagerio esesininkai jom visokias bacilas nešioja. Čia tai ir valdžiai buvo ko susirūpinti. Ji ėmė ir uždėjo karantiną ir visiem SS berneliam. Kol lageryje siaučia epidemijos, niekas iš SS vyrų nebegali iš lagerio išeiti.

Nebegali nei žmonelėm cukraus ir margarino nuvežti, nei kur samagono susižvejoti, nei su kokia nors gyvanašlėle kaime per naktelę pasiūtaroti.

Nori valdžia ar nenori, bet vis dėlto teko jai pradėti su tomis epidemijomis kova. Negi sėdės SS karžygiai, visą laiką lageryje uždaryti! Ko gera, gali dar ir jie pradėti mirti. Juo labiau, kad trejetas jų jau garbingą pavyzdį davė – ėmė ir pasimirė.

Bet epidemijų pradžioje ėjo taikingiausias visokių bacilų sugyvenimas ir susikryžiavimas.

Man į lovą buvo paguldytas ligonis su vidurių šiltine, kurio šiaip taip atsikračiau, atidavęs mūsų palatos sanitarui savo dieninę maisto porciją.

Kiti lietuviai inteligentai, patekę į ligoninę, rado paprastesnę išeitį, ėmė mirti vienas po kito. Pirmas iš jų mirė gulėdamas pirmame aukšte po manimi, – ligoninėje buvo dviejų aukštų lovos, – aš, kaip sveikstąs, išsikėliau į antrąjį aukštą.

Mirtininkų eilę pradėjo Puodžius, mokytas matininkas, buvęs karininkas, aukštas tvirtas 47 metų vyras. Jis, tiesą pasakius, jau seniau pradėjo silpnėti. Per rytinius patikrinimus mudu su juo šalimais stovėdavome ir drauge, it iš anksto susitarę, alpdavome. Ligoninėn pateko jisai, jau turėdamas daugiau 39 laipsnių šilimos. Pasirodė, plaučių uždegimu jo susirgta. Ligoninės gydytojai apžiūrėjo jį tiktai į trečią dieną. Davė jam aspirino ir įsakė padaryti kompresą, kuris buvo padėtas vos sekamą dieną, kai ligonis ėmė jau sąmonės netekti.

Su tokia temperatūra žmogui baisiai norisi gerti. Bet lagerio ligoninėje net šiuo atžvilgiu niekuo nebuvo galima padėti. Nevirinto vandens gerti negalima, o virinto – nėr kaip nėr. Tris naktis blaškėsi vargšas, maldaudamas nors lašelio vandens, – deja, ir to lašelio ligoninėje nebuvo galima gauti. Jam beklejojant, nuolat vaidenosi, kad jį kiša į krematorijaus pečių, kad jis jau pro kaminą lekia. Kiek bepajėgdamas, gynėsi jis nuo to, bet nuraminti jo jau nebebuvo galima.

Prašė, maldavo pašaukti iš kito barako jam artimą vieną kitą žmogų, – jis jau jautė gyvenimo pabaigą. Prašė lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai, nurodinėdamas, kuris barakas, kambarys ir lova. Ir tai įvykdyti nebuvo galima. Niekas nedrįso naktį pereiti per kiemą. Ties kiemu bokšte stovėjo kulkosvaidis ir visus naktibaldas, pasirodančius kieme vėliau nustatyto laiko, šaudė neperspėdamas. Likusią paskutinės nakties dalį praleido Puodžius besiginčydamas su komendantu. Komendanto, žinoma, pašal nebuvo, bet ligonis vaizdavosi jį esant čia pat. Dėstė jisai komendantui visas lagerinio gyvenimo prašmatnybes. Jau oro jam ėmė pristigti, jau tiktai po vieną skiemenį jis begalėjo ištarti.

– Po-ne ko-men-dan-te, ich bit-te um die Ge-rech-tig-keit, – prašau teisingumo, – vos vos pravaitojo jisai. Pravaitojo ir užgeso.

Užgeso lovoje, vadinasi, pasilaisvino vieta. Tuojau atbėgo sanitarai, pflegeriais vadinami, apžiūrėjo dantis, nuvilko marškinius ir nutempė dar nesuspėjusį kaip reikiant ataušti lavoną į sandėlį, kad jis būtų iš tenai pakrautas į artimiausią vežimą, einantį į krematoriumą. Jo vieton atsigulė kitas.

Tą dieną mūsų mažyčiame kambarėlyje mirė trys. Vienas senyvas vokietis, patekęs lagerin už tai, kad Gdanske, „juodojoj rinkoj“ nusipirko be kortelių pusę kilogramo sviesto. Pateko į lagerį, apsirgo ir mirė. Už pusę kilo sviesto savo galvą paguldė.

Mirė tą dieną ir vienas lenkas, dar visai jaunas, labai inteligentiškas, kultūringas, mielas vaikinas. Vaikščiojo po kambarį. Draugiškai kalbėjomės. Atsisėdo ant savo lovos. Sučiulpė sausainio gabalą. Atsigulė ir užmigo. Tur būt, ir pats jis nežinojo, kad jis jau miręs.

Antras iš eilės mūsiškis tame pat kambaryje mirė advokatas Kerpė.

Jis jau kokią savaitę vaikščiojo visas susirietęs. Žvyrą su naščiais betampydamas, buvo visiškai nustojęs noro valgyti. Užtat baisų troškulį jisai turėjo. Kadangi iš šulinio čiaupo vandens nebuvo galima gerti, jisai gaunamąją duonos porciją iškeisdavo į mineralinį vandenį, – kiti kaliniai jam tokį vandenį duodavo. Tik vėliau pasirodė, kad jie tą vandenį ne krautuvėj, lageriškai „kantinėj“, pirkdavo, bet iš šulinio pasemdavo: imdavo duoną ir nuodydavo žmogų. Kerpė gėrė tokį brangų vandenį ir šaipės:

– Yra, – šnekėjo jisai, – lagery ir gerų žmonių: ne visi muša.

Ligoninėj šnekučiavos jisai, visiškai nesirengdamas mirti. Gal ir manė, kad reikės jam tai padaryti, bet vis dar ne taip greitai.

– Et! – ištarė jisai, apsivertė ant kito šono ir baigė savo dalią.