Veito dešinioji ranka ir liokajus pflegeris Vališevskis [Waliszewski], išleisdamas mane, ketino man snukį sugurinti, visus mano marškinėlius iškratė, iščiupinėjo, ar nebūsiu aš ko ligoninėje pavogęs, nes jis pats tuomet nukniaukė mano vienintelį, mano visą brangiausią turtą, mano „aukso valiutą“ – aštuonias cigaretes, kurias man vienas kolega arkliavagis buvo dovanojęs!..

Vališevskis aprengė mane pačiais šlykščiausiais skarmalais, kokius tik turėjo, paršu pavadino ir kumelės vaiku – ir paleido.

Veitas visą paleistųjų komandą nuvedė, kaip paprastai, į darbo biurą, – atseit, va, pagydžiau, – galite kinkyti į vežimą.

Darbo biuras primygtinai siūlė palikti mane ligoninėj raštininkėlio pareigom eiti, bet Veitas apie tai ir klausyti nenorėjo:

– Tokių Vilniaus grobikų, kaip aš, jam esą nereikia.

Tinginiu-nenusisekėliu išlėkęs iš ligoninės raštinės, gavau pradėti lagerinę karjerą vėl iš pradžios. Naujoko teisėmis vėl atsidūriau miško kolonoje – rąstų tampyti.

Vis dėlto ligoninėje geriau buvo negu prie rąstų!

Kimbame į rąstą – jau labai mišrioje kompanijoje, lietuvių inteligentija buvo jau po įvairias komandas išsklaidyta, – kimbame į rąstą kokie dvidešimts vyrų – nejuda, judošius, iš vietos – ir gana. Na, tiek ir tos sveikatėlės mum bebuvo: kitam sprigtu duotum kakton – ir nuvirstų...

O kol tą prakeiktą rąstą ant savo pečių užustenam, kol iš vietos išjudam, kol jį už pusės kilometro ir toliau nulinguojam nudejuojam, baisiai nuobodu pasaulyje pasidaro. Taip jau nuobodu, kad net vemti noris.

Dieną tampau tuos rąstus, kitą, trečią... Kas gi čia, po velnių, bus? Jei taip dar kelios dienos prasitęs – ir man bus kaip kitiem – po visam...

Dairaus šen, dairaus ten, kaip čia nuo tų rąstų pasprukus?