Sveikinu, – aš jau klipata!

XXII. Klipatų komandoje

Mūsų klipatų komanda dar nebuvo pati klipačiausia, – mes dar vaikščiojome į darbą – lagerio ribose.

Dirbome pastogėj. Vieni skutimosi peiliukais, prie lentos pritvirtintais, piaustė visokius skudurus į pailgus gabalėlius, siauručius tokius; kiti tuos gabalėlius vieną prie kito raišiojo ar klijais lipdė; treti – sulipdytuosius į kamuolius vyniojo; ketvirtieji – iš tos medžiagos diržus audė. Ir dirbtuvė vadinosi – Gurtweberei – diržų audykla.

Darbas buvo čionai nieko sau, nesunkus, pašvilpautinis. Tik jau kompanija buvo baisiai nuobodi. Nė vieno į normalų žmogų panašaus. Net ir dirbtuvės kapas buvo nei šioks, nei toks. Kaliniai jį vadindavo Fräulein Capo – panelė kapas. Laisvėje jisai dainavo ir šoko operetėje ir buvo laikomas vyru. Lageryje keikėsi jisai vyriškais žodžiais, bet plonu moterišku balseliu. Ir į lagerį jisai pateko už pasižymėjimą homoseksualizmo darželyje, – vaikščiojo su ružavu trikampiu.

Dirbtuvės draugai kaliniai buvo vienas už kitą geresnis: kam rankos pūva, kam – kojos, kam – visas veidas suniurkytas, kam – krūtinė kiaura, kas – su nuolat pakelta temperatūra... O skarmalai, skarmalai!

Baisiai neįdomus buvo tenai tas pūvančių žaizdų kvapas! Ir dar tų utėlių mūsų komandoje buvo neaprėpiama galybė – ištisos marios! Laipiojo jos ne tiktai nugaromis, kiškomis, skvernais, bet ir suolais, ir stalais, – nusipenėjusios it tarakonai, palši tokie.

Mūsų komanda duodavo lageriui didžiausią dėmėtosios šiltinės procentą. Daugelis į ją ir patekdavo jau besergą. Ir mūsų vargšelis panelė kapo nuo dėmėtosios šiltinės atidavė ponui dievui dūšelę.