Sveikinu, – aš jau klipata!

XXII. Klipatų komandoje

Mūsų klipatų komanda dar nebuvo pati klipačiausia, – mes dar vaikščiojome į darbą – lagerio ribose.

Dirbome pastogėj. Vieni skutimosi peiliukais, prie lentos pritvirtintais, piaustė visokius skudurus į pailgus gabalėlius, siauručius tokius; kiti tuos gabalėlius vieną prie kito raišiojo ar klijais lipdė; treti – sulipdytuosius į kamuolius vyniojo; ketvirtieji – iš tos medžiagos diržus audė. Ir dirbtuvė vadinosi – Gurtweberei – diržų audykla.

Darbas buvo čionai nieko sau, nesunkus, pašvilpautinis. Tik jau kompanija buvo baisiai nuobodi. Nė vieno į normalų žmogų panašaus. Net ir dirbtuvės kapas buvo nei šioks, nei toks. Kaliniai jį vadindavo Fräulein Capo – panelė kapas. Laisvėje jisai dainavo ir šoko operetėje ir buvo laikomas vyru. Lageryje keikėsi jisai vyriškais žodžiais, bet plonu moterišku balseliu. Ir į lagerį jisai pateko už pasižymėjimą homoseksualizmo darželyje, – vaikščiojo su ružavu trikampiu.

Dirbtuvės draugai kaliniai buvo vienas už kitą geresnis: kam rankos pūva, kam – kojos, kam – visas veidas suniurkytas, kam – krūtinė kiaura, kas – su nuolat pakelta temperatūra... O skarmalai, skarmalai!

Baisiai neįdomus buvo tenai tas pūvančių žaizdų kvapas! Ir dar tų utėlių mūsų komandoje buvo neaprėpiama galybė – ištisos marios! Laipiojo jos ne tiktai nugaromis, kiškomis, skvernais, bet ir suolais, ir stalais, – nusipenėjusios it tarakonai, palši tokie.

Mūsų komanda duodavo lageriui didžiausią dėmėtosios šiltinės procentą. Daugelis į ją ir patekdavo jau besergą. Ir mūsų vargšelis panelė kapo nuo dėmėtosios šiltinės atidavė ponui dievui dūšelę.

Darbas čionai turėjo nemaža ir privalumų. Visų pirma vyko jisai pastogėje: nei tau lietus už apykaklės varva, nei tau kaulelius jūros vėjas ėda. Antra, dirbai sėdėdamas, – į nepaklusnias pasipūtusias kojas galėjai nekreipti dėmesio, – jos buvo nereikalingos. Galėjai ir su kaimynu klipata pasiūtaroti, pavyzdžiui, Vilniaus reikalais pasirieti. Galėjai, palindęs po stalu, neva susipainiojusių skudurų ieškodamas, ir dūmelį vieną kitą nutraukti, kol tave puskapis, koja paspyręs, išmušdavo iš pastalės. Čia buvo dar ir dvi darbo pertraukėlės, kurių metu išleisdavo pasivaikščioti privačiais reikalais. Kol, būdavo, nuklipatuojam, kol sugrįžtam – geras pusvalandis laiko tau ir praeina.

Kartą per pertraukėlę klipatuoju su savo draugais klipatomis ir randu kieme cigaretės nuorūką. Bet kokią nuorūką, – beveik pusę cigaretės! Tuoj mes su kaimynu užsirūkėme tą puselę ir traukiame pakaitomis iš kumščio, kad valdžia nematytų: dabar darbo metas, o kaliniam darbo metu rūkyti griežtai draudžiama, – kad jie pypkiaudami netinginiautų.

Atėjo mano eilė čiulptelti dūmelį. Kur buvęs, kur nebuvęs – staiga šoko ant manęs antrasai lagerio seniūnas – zweite Lagerälteste, – sukčiausias budelis Zelionkė:

– Parodyk, parodyk, ką čia turi saujoj?

Atgniaužiu saują, kas gi: baigiąs virsti pelenais nuorūkos gabalėlis.

– Ką tu, driskiau, įsivaizduoji? Tau kurortas čia, ar ką?!

Nuo pirmojo jo smūgio per žandą pasvyravau pasvyravau, bet vis dėlto išsilaikiau ant kojų; nuo antrojo – užriečiau kinkas. Rupūžė šitas, Zelionkė, baisiai miklią turėjo kairiąją ranką, nuo jos retai kas negriūdavo. Po šio susitikimo su ja man tris mėnesius ausis ūžė it vapsvų kelmas.