Tuo tarpu kažkoks vargšas katorgininkėlis nuo Gdansko, pasisukaliojęs prie mūsų, padovanojo mum visiem vieną kiaušinį, – kad vardas tojo lenkelio būtų palaimintas per amžius!

Ir mes dabar, kaip visi gyvieji žmonės, švenčiame velykas! Sėdim po stogu, ant suolo, – ir kiaušinį turime!

Vyriausias iš mūsų tarpo, drebančiom rankom iš susijaudinimo, paėmė tą kiaušinėlį, padalino kiekvienam po plonučiuką gabalėlį, apsiašarodamas palaimino kiekvieną iš mūsų.

Simbolis – simboliu, bet vis dėlto simbolis kartais esti daug galingesnis už pačią pasiučiausią tikrovę!

Tą dieną pietų mes jau nebenorėjome. Buvome sotūs tuo kiaušinio gabalėliu, – ir dar kaip sotūs!

Galimas daiktas, pasotino mus ir tyliai paslapčiomis prarytos ašaros, gal dar ir slapti prisiminimai – Tėvynės, tėvų, brolių, seserų, šeimų, – visa tai labai galimas daiktas, bet istorija apie tai tyli.

Antrąją velykų dieną dirbome tiktai ligpiet. Popiet vėl mus kieme išrikiavo. Ateina lagerio pirmasai seniūnas, vyriausias budelis, Arno Lėmanas mūsų sagų tikrinti. Ar visos sagos savo vietoje, ar kam kurios nors sagelės kur nepritrūko?

Kas turėjo laimei visas sagas vietoje, tam nieko nedarė. Kam kokios sagelės kur trūko, – tą varė tuojau į prausyklą ir tenai iškilmingai velykų proga po dešimtį lazdų į uodegą šutino. Kitas besagis dar bandė aiškintis:

– Aš neturiu kur sagą gauti. Man tokį švarką ir davė. Sagą aš iš kito galėčiau pavogti, bet kurgi aš gausiu adatą ir siūlų, kaipgi aš vogtą sagą įsisiūsiu?

Šitokiem vyram už viešai pareikštąją jų ignoraciją pridėjo velykų proga dar po penkias lazdas.

Mano sagos tą dieną buvo tvarkoje. Aš jau buvau bebandąs saulaitėje dantis šildyti, kaip kažkas staiga man iš pasalų – makt-makt-makt – maknoja kumščiu į mano švarko skyles.

– O, čia – kas? – perkreipęs žandą, prikišęs snukį, klausia manęs Vacelis.

– Skylės, – sakau aš jam drebėdamas, – kas gi čia bus daugiau? Tokį švarką man iš sandėlio davė.

– Tu, kirmėlės vaike, – pratarė man Vacelis ir drėbtelėjo su letena per vieną ausį, per kitą. – Kodėl, kirmėle, neužsisiuvai?

– Neturiu lopinių. Adatos, siūlų... Nežinau kur gauti!

– Kirmėle! – prašnypštė man Vacelis ir dar porą antausių mielai pridėjo.

Taip ir baigėsi mano pirmosios lagerinės velykos.

Po velykų vargais negalais man vis dėlto pavyko pakeisti savo specialybė. Pasprukau iš rąstų tampytojų komandos, nuėjau kelmų rauti. Tai bent gyvenimėlis buvo!

Pasirinkau kelmą nuošaliau nuo valdžios akių ir krutu aplink tą kelmelį, žemeles, samanėles nuo šaknelių kapstau, kad būtų galima jisai, atėjus progai, pakelti. Krutu aš tenai dieną, krutu antrą... Trečiosios dienos pavakary mano krutėjimo vietą užėjo esesininkas, pilvūzas toksai su dvokiančia pypke, kelmyno darbų vadovas.

– Ogi tu, blude Sauhund, – atseit, pakvaišęs kiauliašunie, – tai tu šitaip atsidėkoji valdžiai už duoną!? Aš tau, driskių išsigimėli, parodysiu!

Nuvarė jisai mane prie kito kelmo, kuris buvo, matyti, jau ne vieno mano pirmtakūno krapštytas. Žemė aplink kelmą buvo jau per kelis kastuvus išimta, – kelmas duobėj besėdįs.

– Va, išrauk šį kelmą, – įsakė man pilvūzas su dvokiančia pypke.

Ir prie šio kelmo darbas būtų nieko sau. Įlendi į duobę, prisišlieji prie kelmo, – iš tolo nė nematyti, kruti ar nekruti. Visa bėda tiktai, kad duobė aplink kelmą buvo pilna vandens, dumblino tokio, parūdijusio, kaip nacių partijos drabužiai, – ir balandžio mėnuo dar tebebuvo. Ir kojos mano buvo kaip tyčia sutinusios ir žaizdomis apaugusios. Su tokiomis kojomis balandžio mėnesį dvylika valandų vandeny iškrutėti – kažkaip baisiai jau neįdomu. Visiškai neįdomu, – ne, ne! Ir dar vėjas toksai išdavikiškas iš jūros pučia, kad jį velniai kur! Pučia, tarytum ant tavęs jokio švarkelio, jokio raumenų sluoksnelio nebūtų, – čiupinėja plikus kaulelius, lyg su botagu pačaižo. Ir dar debesėlį vieną kitą atneša, iš viršaus papurkščia, iš šonų pašlapina...

Patrepsi, patrepsi aplink kelmą naciškai rudame vandenėlyje – ir ropoji į krantą. Tiktai krante nėra kas veikti, – kelmas gi vandeny! Kojos nė pakasyti kaip reikiant nesuspėji, kaip pilvūzas su dvokiančia pypke tau lazda jau bemosikuojąs... Nėra kitos išeities kaip tiktai – klionkt – į vandenį it varlė nuo žardo. Taip ir praslenka darbo dienelė, dvylika valandų.

Plušau aš aplink tą kelmą, plušau, bet vis dėlto jo neišroviau, – palikau ir kitiem progos pasimirkyti.

Ketvirtą dieną man pradėjus tą kelmą kastuvu baksnoti, prieina prie manęs vienas iš daugelio miško komandos kapų. Mažiukas toksai, visas plikas, su žaliu trikampiu ant krūtinės, vadinasi, profesionalas kriminalistas, bene aštuonetą metų po lagerius besitrankąs. Apžiūrėjo mane, pakraipė galvą.

– Hm... Kas tu toks iš profesijos? – klausia jis manęs.

– Hm... – sakau aš jam, nežinodamas ką sakyti, – kadaise buvau universiteto profesorius, Miuncheno Liudviko Maksimilijono universiteto filosofijos daktaras... Poetas buvau, eiles, dramas rašiau... Dabar, matai, kelmą raunu.

– Tai tu, seni, šitoks? Na, palauksi – numykė jisai ir nuėjo sau.

„Po velnių! – manau, – ko gi dar tas numuka-galvis iš manęs nori?!“

Po valandėlės tasai numukagalvis grįžta ir įsako man:

– Ei, tu, seni, eikš su manimi!

Na, dabar tai jau visai pražuvau. Duos jis man garo!

Nuvarė jisai mane prie tvoros, kur iš eglių šakelių dirbo tokias kilnojamas tvoreles lyg kilimėlius, bene sodam nuo sniego ar nuo zuikių saugoti.

– Va, – sako jis man, – ligpiet šitas šakeles dėliosi į aną tvoros pusę, o popiet – dėliosi jas atgal. Rytoj – taip pat. Tiktai, žiūrėk man, vis krutėk. Kai aš būsiu pašal... Ypač gi, kai kokį esesininką pamatysi...

Tai geros širdies vagilėlio būta! Kas per malonumas: saulelėje sėdėti ir šakeles taip gražiai per tvorą dėlioti! Kad būtų pyrago – velykos būtų stačiai!

Gaila tiktai, kad mano geradariui pačiam gyventi baisiai nesisekė. Kiek vėliau bandė jisai bloke pasikarti, – nepasisekė: draugai ištraukė iš kilpos. Bandė jisai ir pasipiauti – taip pat labai nevykusiai: draugai atėmė peilį, perrišo ranką, – norom nenorom turėjo jisai pagyti. Pagaliau bandė jisai ir iš proto išeiti. Šios pastangos buvo šiek tiek sėkmingesnės, bet tinkamų vaisių vis dėlto nedavė. Palaikė jį ligoninėj, palaikė, atvarė jį atgal į protą ir išgrūdo į mišką – toliau kapauti. Baisiai geras žmogelis buvo ir nenusisekėlis toks!

Deja, neilgai ir aš prie tvoros su šakelėmis darbavaus. Mano kojos visiškai ištvirko, – nebeneša kūno, nors tu ką! Nelabai besugebu ir į mišką nukrypuoti. Ir ragino mane, ir lazdele baksnojo, bet kojos nekreipė į tai jokio dėmesio. Pagaliau negi jas muša, – kas jom? Jos, aprištos skudurais ir pasipūtusios, savarankiškai gyvena.

Dėl šitokio neleistino mano kojų elgesio aš tapau išbrauktas iš miško komandos leistrų ir paskirtas į vieną klipatų komandą.

Sveikinu, – aš jau klipata!

XXII. Klipatų komandoje

Mūsų klipatų komanda dar nebuvo pati klipačiausia, – mes dar vaikščiojome į darbą – lagerio ribose.

Dirbome pastogėj. Vieni skutimosi peiliukais, prie lentos pritvirtintais, piaustė visokius skudurus į pailgus gabalėlius, siauručius tokius; kiti tuos gabalėlius vieną prie kito raišiojo ar klijais lipdė; treti – sulipdytuosius į kamuolius vyniojo; ketvirtieji – iš tos medžiagos diržus audė. Ir dirbtuvė vadinosi – Gurtweberei – diržų audykla.

Darbas buvo čionai nieko sau, nesunkus, pašvilpautinis. Tik jau kompanija buvo baisiai nuobodi. Nė vieno į normalų žmogų panašaus. Net ir dirbtuvės kapas buvo nei šioks, nei toks. Kaliniai jį vadindavo Fräulein Capo – panelė kapas. Laisvėje jisai dainavo ir šoko operetėje ir buvo laikomas vyru. Lageryje keikėsi jisai vyriškais žodžiais, bet plonu moterišku balseliu. Ir į lagerį jisai pateko už pasižymėjimą homoseksualizmo darželyje, – vaikščiojo su ružavu trikampiu.

Dirbtuvės draugai kaliniai buvo vienas už kitą geresnis: kam rankos pūva, kam – kojos, kam – visas veidas suniurkytas, kam – krūtinė kiaura, kas – su nuolat pakelta temperatūra... O skarmalai, skarmalai!

Baisiai neįdomus buvo tenai tas pūvančių žaizdų kvapas! Ir dar tų utėlių mūsų komandoje buvo neaprėpiama galybė – ištisos marios! Laipiojo jos ne tiktai nugaromis, kiškomis, skvernais, bet ir suolais, ir stalais, – nusipenėjusios it tarakonai, palši tokie.

Mūsų komanda duodavo lageriui didžiausią dėmėtosios šiltinės procentą. Daugelis į ją ir patekdavo jau besergą. Ir mūsų vargšelis panelė kapo nuo dėmėtosios šiltinės atidavė ponui dievui dūšelę.

Darbas čionai turėjo nemaža ir privalumų. Visų pirma vyko jisai pastogėje: nei tau lietus už apykaklės varva, nei tau kaulelius jūros vėjas ėda. Antra, dirbai sėdėdamas, – į nepaklusnias pasipūtusias kojas galėjai nekreipti dėmesio, – jos buvo nereikalingos. Galėjai ir su kaimynu klipata pasiūtaroti, pavyzdžiui, Vilniaus reikalais pasirieti. Galėjai, palindęs po stalu, neva susipainiojusių skudurų ieškodamas, ir dūmelį vieną kitą nutraukti, kol tave puskapis, koja paspyręs, išmušdavo iš pastalės. Čia buvo dar ir dvi darbo pertraukėlės, kurių metu išleisdavo pasivaikščioti privačiais reikalais. Kol, būdavo, nuklipatuojam, kol sugrįžtam – geras pusvalandis laiko tau ir praeina.

Kartą per pertraukėlę klipatuoju su savo draugais klipatomis ir randu kieme cigaretės nuorūką. Bet kokią nuorūką, – beveik pusę cigaretės! Tuoj mes su kaimynu užsirūkėme tą puselę ir traukiame pakaitomis iš kumščio, kad valdžia nematytų: dabar darbo metas, o kaliniam darbo metu rūkyti griežtai draudžiama, – kad jie pypkiaudami netinginiautų.

Atėjo mano eilė čiulptelti dūmelį. Kur buvęs, kur nebuvęs – staiga šoko ant manęs antrasai lagerio seniūnas – zweite Lagerälteste, – sukčiausias budelis Zelionkė:

– Parodyk, parodyk, ką čia turi saujoj?

Atgniaužiu saują, kas gi: baigiąs virsti pelenais nuorūkos gabalėlis.

– Ką tu, driskiau, įsivaizduoji? Tau kurortas čia, ar ką?!

Nuo pirmojo jo smūgio per žandą pasvyravau pasvyravau, bet vis dėlto išsilaikiau ant kojų; nuo antrojo – užriečiau kinkas. Rupūžė šitas, Zelionkė, baisiai miklią turėjo kairiąją ranką, nuo jos retai kas negriūdavo. Po šio susitikimo su ja man tris mėnesius ausis ūžė it vapsvų kelmas.

Popietinės pertraukos metu klipatėlėm duodavo dar kavos atsigerti. Tokios juodai rudos, vokiškos, lageriškos. Vis dėlto ji būdavo šilta. Kai jos, būdavo, išgeri, viduriuose būdavo taip pat šilta. Gur-gur-gur – pasigirsdavo tuomet viduriuose tokia švelni muzika. O kas visų svarbiausia – valgyti ne taip baisiai besinorėdavo.

Visa nelaimė buvo, kad geriamasai indas reikėjo savas turėti. Kas indą turėjo – gėrė kavą, liežuviu lūpas laižė, pilvą rankele glostė, kas neturėjo – turintiem pavydėjo.

Pas Vacių bloke buvo toksai pusbernėlis, kokios 17–18-os metų, kuris kaliniam pietum bliūdelius dalindavo, o iš baigiančiųjų valgyti vėl juos atimdavo. Tai buvo visos jo pareigos lageryje. Šiaip ar taip, jis jau buvo valdžios žmogus. Ogi iš seno jau žinoma: valdžiai visuomet lengviau gyventi negu valdomiesiem. Palyginti su manimi tas pusbernėlis atrodė tarytum koks buožė šimtamargis prieš kumetį, nors jis ir parištą, matyti, Vaciaus nuskeltą, žandą nešiojo.

Ateinu aš pas tą pusbernėlį bliūdelio prašyti paskolinti, sakau, į senatvę baisiai norėtųsi kavos sriubtelti... Nežinau, nė kokiu balsu, kokiais žodžiais kreiptis į jį, kad tik, ko gero, jis nesupyktų. Kartą pakartoju savo prašymą, kitą kartą pakartoju, visokiomis šventenybėmis prisiekiu bliūdelį grąžinsiąs, – jis nesiteikia girdėti: sėdėdamas užustalėje, įvarė jisai nykštį į savo nosį ir kažką tenai rūpestingai grabalioja.

– Šviesiausias pone, – maldauju nusiėmęs kepurę, kiek galėdamas ploniausiu balsu, – gal, šviesiausias pone, teiktumeis...

Nė žodžio netaręs, jisai ištraukia iš pastalės tokį... sulankstytą surūdijusį dubenėlį ir varto sau panosėje. Pagaliau sako:

– Še. Tik, žiūrėk, parše, nepavok!

Kitą dieną jis man ir to dubenėlio nebeskolijo:

– Et, – pareiškė jis man, – daug čia tokių kaip tu driskių valkiojasi. Visiem nepriskolinsi... Lauk iš kambario! – užsimojo jis ant manęs šluota.

Mano laimei, mirė vienas klipatėlė, mano darbo kaimynas audykloje. Jis turėjo tokią dėžutę nuo konservų, trupučiuką parūdijusią, net su lankeliu, iš viršaus pritaisytu. Aš žinojau, kur jis ją pasidėdavo dirbtuvėje, – jis seniau man ją kartais paskolindavo. Kai į darbą jis nebegrįžo, ištraukiau aš ją iš po skudurų slaptoje vietoje – dabar buvo ji mano. Jokio kito įpėdinio klipatėlė nepaliko!

Dabar buvo man spiaut į visus Vaciaus pusbernius ir piemenis. Dabar aš ir be jų pagalbos geriu sau kavutę ir klausaus tokios mielos, tokios švelnios muzikos: gur-gur-gur...

Ot, ką tai reiškia turėti savo dėžutė nuo konservų!

Man jau apsipratus su klipatos likimu ir besiruošiant šiuo ar tuo būdu keliauti pas Abraomą, lietuvių inteligentijos likimas Štuthofo lageryje staiga ėmė keistis negirdėtu būdu.

Lagerio valdžia aiškiai persistengė – per daug jau greitu tempu žalojo ir marino žmones. Už savo šitokius rūpesčius gavo ji, matyti, gerokai velnių iš aukštesnės valdžios, kuriai tolimesnės politikos sumetimais jau gal nebepatogu buvo mus taip greitai naikinti.

Vieną pavakarį visus pasilikusius gyvus ir dar šiaip taip pasivelkančius lietuvius inteligentus pašaukia pavardėmis ir išrikiuoja atskirai. Prieina prie mūsų visas būrys SS vyrų, – ne tų eilinių, kurie su šautuvu vaikšto, bet tų, kurie su revolveriu, – aukštesnių pareigūnų, įvairių lagerio įstaigų viršininkų. Išklausinėja mus, kur kas dirba, ir tuos, kurie dirba sunkų darbą, rikiuoja atskirai. Ir ima mus dalytis savo tarpe SS pareigūnai! Tuos iš mūsų, kurie jiem geriau patinka, pasiima ir nusiveda sau, kas – vieną, kas – du. Pasiima dirbti jo vadovaujamoje įstaigoje. Kitas esesininkas išvijo lauk net senus savo darbininkus, pasiėmė dirbti mūsiškius. Keturi patekome dirbti net į raudonuosius komendantūros rūmus, – šiem išėjo jau visiškai gerai.

Šie keturi tuojau buvome nuvaryti į pirtį – gerą šiltą dušą, pirmą kartą gavome kaip reikiant nusiprausti. Davė mum keturiem lagerinius švarius, naujus skalbinius, kojines, batus net, ir po gerą švarų civilinį apsivilkimą, tik su raudonais kryžiais ant nugarų ir kelnių kiškų. Apgyvendino mus keturius atskirame bloke drauge su vadinamais kaliniais prominentais: barzdaskučiais, kelneriais, siuvėjais ir kurpiais, kurie betarpiai aptarnaudavo SS vyrus. Buvo čia ir keletas raštininkų bei sandėlininkų, dirbusių komendantūros rūmuose.

Gyvenimas čia, palyginti su Vaciaus bloku, buvo tikras rojus. Žmonių nedaug, lovos nesukimštos. Lovoje miegame po vieną. Čia yra ir švarūs pagalviai, ir antklodės – kiekvienam po keturias antklodes – klokis ir šildykis!

Čionai niekas nerėkauja, nešūkauja, nesimuša! Čia ir valgyti daugiau duoda, – atiduoda kaliniam visą jiem priklausomą porciją, kartais – net ir priedo gauni. O svarbiausia – čionai visiškai nėra utėlių, – nė vienos, nė pauostyti! Čia atskirai tuos kalinius prominentus ir laikė, kad jie esesininkam į drabužius ar į raudonuosius rūmus utėlių nepribarstytų. Patekęs gyventi į šį blokelį, galėjai laikyti save jau išgelbėtu. Kas bus, kas nebus – bet iš klipatų luomo jau išsiklipatuosi!

Čionai mes patekome tiktai keturi. Visi kiti liko pas tą patį Vacių su jo santvarka ir gyvenimo prašmatnybėmis. Kitiem ir darbas sunkokas pasitaikė. Darbas sodininkystėje oficialiai buvo laikomas lengvu darbu, – kai kuriuos paskyrė ir tenai dirbti. Reikėjo tenai bosai vandens nešioti, žemės nešioti, mėšlas nešioti. O tos sveikatėlės visiem taip maža buvo belikę!

Aš patekau dirbti į vieną pačių svarbiausių lagerio įstaigų, oficialiai vadinamų Häftlingsschreibstube – kalinių raštinė. Tai buvo lagerio viršininko raštinės dalis, faktinai pati svarbiausioji. Jos žinioje buvo personalinė kalinių sudėtis ir daugelis kitų svarbių dalykų. Čia pasidarė prieinamos visokios bylos ir kai kurie slapti dalykai. Iš čia jau galėjau tarytum iš aukšto kalno žvalgytis po lagerį, viską sekti ir įsidėmėti, sudarinėti pažinčių su įtakingais lagerio žmonėmis iš kalinių tarpo. Čia buvo galima susipažinti su daugeliu vadovaujančių SS organizacijos žmonių, kurie iš dalies ėmė jau nuo manęs priklausyti. Viena iš mano pareigų buvo skirstyti jiem darbą, dežuravimą ir atostogas. Tiesa, paskirstymą tvirtindavo lagerio viršininkas, – mano planą jis patvirtindavo visuomet: kur kokį esesininką paskirdavau, ten jis ir dežuruodavo.

Čia susirinkdavo lagerio žinios, viešos ir slaptos. Čia susipindavo gijos ir lagerinės politikos, kiek tai liesdavo kalinių „savivaldą“. Ši raštinė buvo juo svarbesnė, kad tilpo po vienu stogu ir buvo susijusi su darbo biuru – Arbeitseinsatz, tiek daug svėrusiu kalinių gyvenime.