Čionai niekas nerėkauja, nešūkauja, nesimuša! Čia ir valgyti daugiau duoda, – atiduoda kaliniam visą jiem priklausomą porciją, kartais – net ir priedo gauni. O svarbiausia – čionai visiškai nėra utėlių, – nė vienos, nė pauostyti! Čia atskirai tuos kalinius prominentus ir laikė, kad jie esesininkam į drabužius ar į raudonuosius rūmus utėlių nepribarstytų. Patekęs gyventi į šį blokelį, galėjai laikyti save jau išgelbėtu. Kas bus, kas nebus – bet iš klipatų luomo jau išsiklipatuosi!

Čionai mes patekome tiktai keturi. Visi kiti liko pas tą patį Vacių su jo santvarka ir gyvenimo prašmatnybėmis. Kitiem ir darbas sunkokas pasitaikė. Darbas sodininkystėje oficialiai buvo laikomas lengvu darbu, – kai kuriuos paskyrė ir tenai dirbti. Reikėjo tenai bosai vandens nešioti, žemės nešioti, mėšlas nešioti. O tos sveikatėlės visiem taip maža buvo belikę!

Aš patekau dirbti į vieną pačių svarbiausių lagerio įstaigų, oficialiai vadinamų Häftlingsschreibstube – kalinių raštinė. Tai buvo lagerio viršininko raštinės dalis, faktinai pati svarbiausioji. Jos žinioje buvo personalinė kalinių sudėtis ir daugelis kitų svarbių dalykų. Čia pasidarė prieinamos visokios bylos ir kai kurie slapti dalykai. Iš čia jau galėjau tarytum iš aukšto kalno žvalgytis po lagerį, viską sekti ir įsidėmėti, sudarinėti pažinčių su įtakingais lagerio žmonėmis iš kalinių tarpo. Čia buvo galima susipažinti su daugeliu vadovaujančių SS organizacijos žmonių, kurie iš dalies ėmė jau nuo manęs priklausyti. Viena iš mano pareigų buvo skirstyti jiem darbą, dežuravimą ir atostogas. Tiesa, paskirstymą tvirtindavo lagerio viršininkas, – mano planą jis patvirtindavo visuomet: kur kokį esesininką paskirdavau, ten jis ir dežuruodavo.

Čia susirinkdavo lagerio žinios, viešos ir slaptos. Čia susipindavo gijos ir lagerinės politikos, kiek tai liesdavo kalinių „savivaldą“. Ši raštinė buvo juo svarbesnė, kad tilpo po vienu stogu ir buvo susijusi su darbo biuru – Arbeitseinsatz, tiek daug svėrusiu kalinių gyvenime.

XXIII. „Nuo tų durų lig tų durų...“

Neilgai tesidžiaugiau savo nauju bloku – siuvėjais, kurpiais, barzdaskučiais ir kitais lagerio aristokratais. Praslinkus kokiom keturiom – penkiom savaitėm, valdžios vyrai vėl šaukia mus, lietuvius inteligentus, susirinkti į atskirą patvorį.

Ateina lagerio gydytojas Heidelis, ateina felčeris, ateina sanitarijos raštininkas – ir dar kai kas tenai. Ima mus apžiūrinėti ir čiupinėti. Tam kojos sutinusios, tam širdis mataruoja it avelės uodega, tą – flegmonos apsėdo, tą – šunvotės, tam – galas žino iš kur – po visą kūną žaizdų priviso, tam – įvykusi kažkokia vidurių katastrofa, tam – temperatūra kaip pirty... Visiškai sveiko nerado nė vieno.

Visus tikrinimo duomenis surašė į popierius, galva palingavo ir nuėjo sau. Po to mus nuvarė į atskirą blokelį ir apgyvendino visus kartu.

Kambariukas nedidokas, tos pat medinės trijų aukštų lovos, bet kiekvienas turi jau savo atskirą guolį, miega vienas, turi dvi antklodes ir visiškai neturi palšųjų pono dievo gyvulėlių. Visame kambary gyvenome mes vieni, ne tik nėra jokio svetimo kalinio, bet ir jokio pareigūno, jokio viršininko! Bloko viršininkas, daug nusipelnęs galvažudys profesionalas, Cimermanas [Zimmermann], gyvena kitame kambary su kitais kaliniais, į mūsų reikalus mažai kišasi.

Tasai Cimermanas buvo įžymus vyras. Aukštas, platus, didelės fizinės jėgos. Už visokias vagystes ir žudynes jis daugelį metų bastėsi po įvairius lagerius. Mūsų lageryje jis buvo labai įtakingas, buvo laikomas vienu geriausių ir kultūringiausių bloko viršininkų. Gal jis ir buvo neblogas viršininkas, pragaras jį žino, bet banditas jis buvo pavyzdingas. Tarp kita ko, jis turėjo vieną nelabai girtiną papratimą.