Cimermano nevalioje buvome taip pat neilgai. Kokias dvi tris savaites. Kažkas darėsi už lagerio sienų, ko mes nieku būdu negalėjome suprasti. Ar Berlyne, ar Lietuvoje, ar dar kur kitur, nežinia kas ir kur, bet tų įvykių atgarsiai pasiekdavo ir lagerį ir atsiliepdavo mūsų likimui.

Staiga vėl patvory išrikiuoja. Ateina lagerio viršininkas.

– Už ką jūs patekote į lagerį, aš nežinau, – sako jis mum, – bet jūs, matyti, būsite ne tokie kaip kiti. Yra gautas raštas, kad aš nuo šios dienos turiu jus laikyti kaip garbės katorgininkus – Ehrenhäftlinge. Apsigyvensite jūs dabar visai atskirai. Nuo šiol tiesioginis jūsų viršininkas būsiu aš, lagerio viršininkas. Lagerio seniūno – Lagerälteste – įsakymai jum neprivalomi, – jis tegali jum perduoti mano nutarimus. Galite plaukų nebekirpti, – galite nešioti ilgus plaukus. Galėsite kas savaitę rašyti ir gauti laiškus (iki šiol, kaip ir visi kiti, rašydavome ir gaudavome trumpus laiškus kas antrą savaitę). Bet laiškai turi būti neutralūs, apie lagerį ir politiką neturi būti nė žodžio rašoma. Svarbiausia, neturite teisės rašyti, kokiame lageryje esate. Rašykite stačiai „Lager Stutthof“, kad nebūtų galima suprasti, kas čia per lageris, kur jūs sėdite. Su kitais kaliniais bendrauti ir kalbėtis nuo šiol jum griežtai draudžiama. Už pastebėtą bendravimą būsite grąžinti atgal į bendrus blokus. Darbas jum nuo šiol nebeprivalomas. Nebent kas norės savo noru kokį darbą dirbti. Nešioti numerį su trikampiu jau nebereikia. Galite, kad norite, dėvėti savo švarką, ant rankovės prisisiuvę geltoną raikštį. Bet dryžuotos lagerinės kelnės jum vis tiek ir toliau privalomos. Lagerio drausmė jum taip pat privaloma. Jūs esate garbės kaliniai, bet vis dėlto kaliniai – Ehrenhäftlinge doch Häftlinge.