Aukščiausioji lagerio valdžia buvo atiduota i komendanto rankas. Komendantas valdė abi pagrindines lagerio dalis: kalinius ir sargybinius-esesininkus, kurių nuolat būdavo vis kelios kuopos.

Nuo 1943 metų pradžios komendantu čia buvo SS Standartführer Hopė [Hoppe], maždaug kaip ir pėstininkų majoras.

Hopė – neaukštas, plačių pečių, trys dešimtys penkerių metų juodbruvas vyrukas. Jo taisyklingus, tik šiek tiek storžieviškus veido bruožus papildė trumpi juodi ūsiukai. Vaikščiojo visuomet su ilgais batais, apsisiautęs guminiu apsiaustu, tokiais neišauklėtais buldogo žingsniais.

Jis buvo kilęs iš lageriškos giminės: jo uošvis buvo Dachau lagerio komendantas. Per uošvio ryšius su SS viršūnėmis Hopė išsivadavo iš kariuomenės – buvo jis ten aviacijos leitenantas, ir SS tarnyboje per trumpą laiką padarė tokią didelę karjerą: lagerio komendantas – ne bet kas!

Kaip visi menko išsilavinimo ir nedidelio proto žmonės, užėmę aukštesnę vietą, komendantas Hopė visų labiausia buvo susirūpinęs savo orumo, savo didybės palaikymu. Apsaugok viešpatie, kad kas nepamanytų, jog ir jis yra toks pat žmogus, kaip ir visi kiti nuodėmingieji! Pagal savo didybės supratimą jis būtų galėjęs tikti ir japonų imperatoriaus vietai.

Gyveno jis prašmatnioje viloje lagerio ribose, ant kalnelio kalinių pastatytoje ir įrengtoje su visokiais prabangiais patogumais, apie kuriuos ne kiekvienas milijonierius ir taikos metu galėjo svajoti.