Kalinių gyvenamųjų barakų srityje retai tepasirodydavo. Ateidavo tiktai iškilmingais atvejais: kai ką nors viešai karia arba kai iškilmingai ką vanoja – Berlyno skirtąją bausmę vykdo arba avanso duoda. Retkarčiais ateidavo ir kalinių iškilmingo parado pasižiūrėti: kai ryto metą kaliniai į darbą iškrypuoja, – stropiai seka, būdavo, komendantas, ar visi kaliniai virdulio pavidalu apsipavidalinę plitoja.

Kartais jam pasitaikydavo ir smarkiau ant kalinių papykti. Tai atsitikdavo tuomet, kai kaliniai jo vilos palangėje jo nuosavas bulves ar pomidorus vidudienį vogdavo.

Pagaus jis, būdavo, kokį kalinį akiplėšą ir varosi kaip veršį į mūsų raštinę. Įkiša galvą raštinėn pro langą ir nusikeikia:

– Et, velnias... Scheisse! Nėr čionai nė vieno...

Raštinėje jisai nerasdavo nė vieno tinkamo kalinio, kuris galėtų komendantiškam bulviavagiui išperti kailį, – jis mus, raštininkus, laikė tokiam darbui visiškai netinkamais. Ir nusivarydavo jis savo bulviavagį toliau, kol rasdavo tinkamą vyrą kailiui pašutinti.

Tačiau jis pats kalinių niekuomet nemušdavo, lyg ne vokietis būtų buvęs. Kaliniai, tiesą pasakius, nelabai jo ir tebijojo. Jo daug daugiau bijojo visokie SS bernužėliai.

Kaliniui komendantas – kas? Saguotas vokietis, daugiau nieko. O SS berneliui komendantas mažų mažiausia pusdievis. Ganėdavo komendanto raštelio ar žodžio – ir SS karžygys lėkdavo iš lagerio. Kur SS kariauninkėlis ras šiame pasaulyje geresnę vietelę negu lageryje? O kas, jei dėl komendanto raštelio dar fronte atsidursi? Ką gi save gerbiąs esesininkas veiks fronte? Ką gi jis muš tenai, ką gi jis vogs? Dar pats gali kailin gauti.

Galimas daiktas, komendantas taip mažai kalinių reikalais domėjosi todėl, kad jis nuolat buvo užsiėmęs kitokiais dalykais.