Kalinių gyvenamųjų barakų srityje retai tepasirodydavo. Ateidavo tiktai iškilmingais atvejais: kai ką nors viešai karia arba kai iškilmingai ką vanoja – Berlyno skirtąją bausmę vykdo arba avanso duoda. Retkarčiais ateidavo ir kalinių iškilmingo parado pasižiūrėti: kai ryto metą kaliniai į darbą iškrypuoja, – stropiai seka, būdavo, komendantas, ar visi kaliniai virdulio pavidalu apsipavidalinę plitoja.

Kartais jam pasitaikydavo ir smarkiau ant kalinių papykti. Tai atsitikdavo tuomet, kai kaliniai jo vilos palangėje jo nuosavas bulves ar pomidorus vidudienį vogdavo.

Pagaus jis, būdavo, kokį kalinį akiplėšą ir varosi kaip veršį į mūsų raštinę. Įkiša galvą raštinėn pro langą ir nusikeikia:

– Et, velnias... Scheisse! Nėr čionai nė vieno...

Raštinėje jisai nerasdavo nė vieno tinkamo kalinio, kuris galėtų komendantiškam bulviavagiui išperti kailį, – jis mus, raštininkus, laikė tokiam darbui visiškai netinkamais. Ir nusivarydavo jis savo bulviavagį toliau, kol rasdavo tinkamą vyrą kailiui pašutinti.

Tačiau jis pats kalinių niekuomet nemušdavo, lyg ne vokietis būtų buvęs. Kaliniai, tiesą pasakius, nelabai jo ir tebijojo. Jo daug daugiau bijojo visokie SS bernužėliai.

Kaliniui komendantas – kas? Saguotas vokietis, daugiau nieko. O SS berneliui komendantas mažų mažiausia pusdievis. Ganėdavo komendanto raštelio ar žodžio – ir SS karžygys lėkdavo iš lagerio. Kur SS kariauninkėlis ras šiame pasaulyje geresnę vietelę negu lageryje? O kas, jei dėl komendanto raštelio dar fronte atsidursi? Ką gi save gerbiąs esesininkas veiks fronte? Ką gi jis muš tenai, ką gi jis vogs? Dar pats gali kailin gauti.

Galimas daiktas, komendantas taip mažai kalinių reikalais domėjosi todėl, kad jis nuolat buvo užsiėmęs kitokiais dalykais.

Koncentracijos lageris buvo lyg ir privati SS organizacijos nuosavybė, – iškaboje prie kelio ir buvo aiškiai parašyta: SS lageris.

Buvo tokia dar kita organizacija, sutrumpintai vadinama DAW – Deutsche Ausrüstungs Werke – Vokiečių ginklavimo bendrovės dirbtuvės. Ši bendrovė buvo taip pat SS organizacijos reikalas. Skirtumas buvo oficialus: SS – suvalstybinta policijos organizacija, o DAW – privati ūkiška organizacija. SS organizavo ir laikė koncentracijos lagerius, o DAW – dirbtuvėles ir fabrikus. Darbą dirbo SS gaudomi ir kankinami kaliniai, pelną už kalinių darbą ėmė DAW organizacija.

Visas SS ir DAW biznis buvo puikiausiai organizuotas.

Kiekviename koncentracijos lageryje Vokietijoje pilna buvo DAW dirbtuvėlių. Kalinių darbininkų – niekur netrūko.

Štuthofo lageryje DAW pirmininkas buvo pats lagerio komendantas. Aišku, žmogelis rūpesčių turėjo, – įdomesnių rūpesčių negu kaliniai. Bet ir tai – dar ne viskas.

Pats lageris taip pat turėjo įmonių, laikomų savo vardu. Pavyzdžiui, turėjo platų statybos skyrių, kurio vien raštinėje dirbo kokie 20–30 kalinių, – inžinierių, technikų, braižytojų. Darbininkų tame skyriuje buvo daug, bet darbų tiktai mažą dalį jis pats vykdė.

Visus svarbesniuosius darbus padirbti jis atiduodavo vis įvairiom firmom, buvusiom SS narių rankose. Visos sutartys su tomis firmomis eidavo per komendanto rankas.

Sudaromų sutarčių buhalterija buvo visiškai tamsus dalykas. Pavyzdžiui, lageris atiduoda privačiai SS firmai kelių statybą – paties lagerio ir lagerio įmonių ribose. Lageris duoda firmai darbo jėgą – kalinius. Už juos firma lageriui moka: po pusę markės ar po markę už darbo dieną. Firma duoda „šio to“ kalinių darbo komandos kapui, kad jis, nesigailėdamas kalinių, darbą taip tvarkytų, kaip firmai pelningiau išeina. Kapas, gavęs iš firmos dovaną ir pasižadėjimų, dar daugiau nerias iš kailio, kalinius betvatydamas. Firma duoda darbo mašinas – už jas lageris moka. Lageris už mašinas firmai moka ne pagal padarytą darbą, ne pagal faktiną mašinų naudojimą, bet pagal tai, kiek dienų tos mašinos lageryje išriogsojo. Pavyzdžiui, 1943 metų rudenį firma atitempė į lagerį kelis vos bepasivelkančius griozdus – plentų skaldos trambuotojus. Užėjo šalčiai, plentų darbai sustojo. Griozdai liko lageryje riogsoti lietuje ir sniege. O lagerio administracija sąžiningai mokėjo už tas mašinas, už jų dienas, praleistas lageryje! Mokėjo net ir tuomet, kai kitos mašinos ir pėdsakų nebebuvo likę, – kaliniai buvo jas jau išmontavę, atskiromis dalelėmis pašaliais ištampę bei už lagerio sienų išparceliavę, už išlaktą samagoną atsilygindami...

Pro tas kirmijančias mašinas komendantas vaikščiojo nuolat prošal. Jis jas bene kas dieną matė. Jis puikiai žinojo, kaip jos stovėdamos nyksta. Ir vis dėlto jis sąžiningai mokėjo firmai už jų darbo dienas!

Iždo grobimas lageryje buvo organizuotas meistriškai.

Tą darbą vykdė idėjiniai žmonės, nusipelnę SS vyrai. Taip buvo organizacijos viršūnėse.

Mūsų komendantas turėjo pagrindo kalinių reikalais nesidomėti!