Neilgai tesidžiaugiau savo nauju bloku – siuvėjais, kurpiais, barzdaskučiais ir kitais lagerio aristokratais. Praslinkus kokiom keturiom – penkiom savaitėm, valdžios vyrai vėl šaukia mus, lietuvius inteligentus, susirinkti į atskirą patvorį.

Ateina lagerio gydytojas Heidelis, ateina felčeris, ateina sanitarijos raštininkas – ir dar kai kas tenai. Ima mus apžiūrinėti ir čiupinėti. Tam kojos sutinusios, tam širdis mataruoja it avelės uodega, tą – flegmonos apsėdo, tą – šunvotės, tam – galas žino iš kur – po visą kūną žaizdų priviso, tam – įvykusi kažkokia vidurių katastrofa, tam – temperatūra kaip pirty... Visiškai sveiko nerado nė vieno.

Visus tikrinimo duomenis surašė į popierius, galva palingavo ir nuėjo sau. Po to mus nuvarė į atskirą blokelį ir apgyvendino visus kartu.

Kambariukas nedidokas, tos pat medinės trijų aukštų lovos, bet kiekvienas turi jau savo atskirą guolį, miega vienas, turi dvi antklodes ir visiškai neturi palšųjų pono dievo gyvulėlių. Visame kambary gyvenome mes vieni, ne tik nėra jokio svetimo kalinio, bet ir jokio pareigūno, jokio viršininko! Bloko viršininkas, daug nusipelnęs galvažudys profesionalas, Cimermanas [Zimmermann], gyvena kitame kambary su kitais kaliniais, į mūsų reikalus mažai kišasi.

Tasai Cimermanas buvo įžymus vyras. Aukštas, platus, didelės fizinės jėgos. Už visokias vagystes ir žudynes jis daugelį metų bastėsi po įvairius lagerius. Mūsų lageryje jis buvo labai įtakingas, buvo laikomas vienu geriausių ir kultūringiausių bloko viršininkų. Gal jis ir buvo neblogas viršininkas, pragaras jį žino, bet banditas jis buvo pavyzdingas. Tarp kita ko, jis turėjo vieną nelabai girtiną papratimą.

Per patikrinimus rytą ir vakare, būdavo, reikia visi kaliniai eilėmis surikiuoti. Vieni stovi stati, kiti – apykreiviai, nelabai bepastovi. Koks klipatėlė, žiūrėk, atsistojo – ir linksta į šalį, – aiškiai gadina visą patikrinimo įspūdingumą. Pribėgęs Cimermanas jį ir šiaip, ir taip stato, iš tos ir iš kitos pusės pakumščiuoja, – nestovi klipatėlė, lyg iš tešlos būtų padarytas. Tuomet, būdavo, Cimermanas tokį minkštą klipatą neklaužadą patempia į pasienį, paima jį už krūtinės – ir takš – klipatos galvelę į sieną. Po tokio tekštelėjimo klipatėlė jau ramiai guli pasienyje. Jis jau nebeatsikels. Jis jau gatavas.

Va, šitokio galvų tekštelenimo Cimermanas ir buvo specialistas. Tai buvo jo patentas. Ir tai – jis darydavo šitaip tiktai klipatom. Ar ne vis tiek klipatėlei, nuo ko ir kada jisai mirs? Sveiką ar apysveikį žmogų užmušti Cimermanui retai tepasitaikydavo. Taip, du tris per metus, ne daugiau. Šiaip nieko sau razbaininkėlis buvo. Iš mūsų tarpo apskaldė tiktai vieną kitą. Ne visus. Ne per smarkiai, – nė vienam į sieną smegenys neištiško.

Blogiausia, kad jis per patikrinimus versdavo mus, drauge su kitais, vokiškai giedoti. Kai kada – ir marširuoti. Giedoti gi, – vieną pačių kvailiausių vokiškų maršų giesmių:

Heute wollen wir probieren

Einen neuen Marsch rangieren,

O, du schönes Sauerland!

Kuriem velniam prisireikė jam Štuthofo dvokiančioj duobėj Pareinio zauerlandą garbinti, vargu ar jis pats žinojo!

Giedoti reikėjo būtinai. Išrėki ar neišrėki – vis tiek turi bliauti. Moki žodžius ar nemoki – bliauk vis tiek. Cimermanas, būdavo, ir žiūri: išsižiojęs tu ar ne... Visą laiką būti sučiaupus burną arba išsižiojus – taip pat negerai: tuoj Cimermanas snukį gurina. Visą laiką reikia žiopčioti. Svarbiausia, kad žiopčiotum – vaidintum giesmininką.

Cimermano nevalioje buvome taip pat neilgai. Kokias dvi tris savaites. Kažkas darėsi už lagerio sienų, ko mes nieku būdu negalėjome suprasti. Ar Berlyne, ar Lietuvoje, ar dar kur kitur, nežinia kas ir kur, bet tų įvykių atgarsiai pasiekdavo ir lagerį ir atsiliepdavo mūsų likimui.

Staiga vėl patvory išrikiuoja. Ateina lagerio viršininkas.

– Už ką jūs patekote į lagerį, aš nežinau, – sako jis mum, – bet jūs, matyti, būsite ne tokie kaip kiti. Yra gautas raštas, kad aš nuo šios dienos turiu jus laikyti kaip garbės katorgininkus – Ehrenhäftlinge. Apsigyvensite jūs dabar visai atskirai. Nuo šiol tiesioginis jūsų viršininkas būsiu aš, lagerio viršininkas. Lagerio seniūno – Lagerälteste – įsakymai jum neprivalomi, – jis tegali jum perduoti mano nutarimus. Galite plaukų nebekirpti, – galite nešioti ilgus plaukus. Galėsite kas savaitę rašyti ir gauti laiškus (iki šiol, kaip ir visi kiti, rašydavome ir gaudavome trumpus laiškus kas antrą savaitę). Bet laiškai turi būti neutralūs, apie lagerį ir politiką neturi būti nė žodžio rašoma. Svarbiausia, neturite teisės rašyti, kokiame lageryje esate. Rašykite stačiai „Lager Stutthof“, kad nebūtų galima suprasti, kas čia per lageris, kur jūs sėdite. Su kitais kaliniais bendrauti ir kalbėtis nuo šiol jum griežtai draudžiama. Už pastebėtą bendravimą būsite grąžinti atgal į bendrus blokus. Darbas jum nuo šiol nebeprivalomas. Nebent kas norės savo noru kokį darbą dirbti. Nešioti numerį su trikampiu jau nebereikia. Galite, kad norite, dėvėti savo švarką, ant rankovės prisisiuvę geltoną raikštį. Bet dryžuotos lagerinės kelnės jum vis tiek ir toliau privalomos. Lagerio drausmė jum taip pat privaloma. Jūs esate garbės kaliniai, bet vis dėlto kaliniai – Ehrenhäftlinge doch Häftlinge.

Apkvaišome visiškai, išgirdę tokią negirdėtą neregėtą naujieną. Kas gi pasaulyje turėjo atsitikti, kad lagerio viršininkas taip pasikeitė, toks mandagus pasidarė? Ar tikrai jau mes būsime išgelbėti, tikrai mirti nebereikės?

Visi buvome įsitikinę, kad dabar mus jau tikrai iš to pragaro paleis. Mes baisiai pykdavome, kai senieji kaliniai dėl mūsų džiaugsmo skeptiškai linguodavo galva ir sakydavo:

– Netikėkite esesininkam. Niekur jus nepaleisi Pamatysite!

Deja, šitie skeptikai teisybę sakė.

Dabar davė mum po visiškai naujintelį dryžuotą lagerinį apsivilkimą, davė padoresnius skalbinius. Kas norėjo, galėjo ir savus dėvėti. Apgyvendino naujai atremontuotame barakėlyje, pastatė geležines kaip ligoninėje dviejų, nebe trijų, aukštų lovas, plačias tokias. Davė net po pagalvį su užvalkalu, davė net po švarią paklodę, po tris antklodes! Valgomasai kambarys – atskirai. Valgomajame kambary pakabino radijo garsiakalbį! Štai kas pasidarė!

Nebebuvo jokio svetimo bloko viršininko, – mes patys iš savo tarpo tokį viršininką rinkdavomės. Su mumis buvo apgyvendintas mūsų kolega gydytojas, medicinos profesorius, turėjęs geriausią vardą visų lagerio ligonių tarpe, – ir jam buvo pasakyta, kad jis dabar atsako už mūsų gyvybę. Jis dabar privaląs žiūrėti, kad niekas mūsų daugiau nebemirtų!

Tuomet tai mum jau šis tas paaiškėjo. Mūsų draugai, pasiskubinę numirti, savo kančiomis atpirko mūsų gyvybę. Jų mirtis, matyti, vokiečių valdžiai bus pridariusi apsčiai nemalonumų, kad ji nutarė mus daugiau nebemarinti.

Mūsų naujas barakas buvo ypatingoje padėtyje.

Šiaip kaliniui slankioti palei moterų gyvenamus barakus buvo griežčiausiai draudžiama, – pagautam už tokius darbus grėsė didelės bausmės. Moterų barakai nuo vyrų barakų atitverti aukštomis spygliuotų vielų tvoromis. O mus dabar apgyvendino visiškai šalia moterų. Jos gyveno vienoje gatvės pusėje, o mes kitoje. Jokios tvorelės tarp mūsų nebuvo. Niekas neskiria.

– Žiūrėkit, kad jūs man prie moterų – ni-ni! – perspėjo lagerio viršininkas, – pagausiu – bus riestai!

Šventai klausėme lagerio viršininko įsakymo.

Moterys vaikščiojo vienoje gatvės pusėje, mes – kitoje. Darbo metu – tiek dar to. Bet vasaros šiltais pavakariais, bet sekmadieniais – ištisą dienelę! Moterys vaikšto sau, mes – sau. Į moterų pusę – ni-ni! Kaip apaštalai kokie su rūtelių vainikėliu.

Kiti kaliniai mum baisiai pavydi šiuo atžvilgiu. Bibelforšeriai mus bibliniais asilais vadina, bet mes nepasiduodame jokiai pagundai. Mergužėlės mum iš kitos gatvės pusės ir veideliais šypsos, ir visokiomis akelėmis mirksi, ir liemenėlius, ir blauzdeles rodo, bet mes laikomės – kaip mūras...

Galų gale iš kantrybės išėjęs ir pasipiktinęs moterų blokas ėmė skelbti, kad lietuviški vyrai iš viso esą nė velnio neverti, kaip varlės spalio mėnesį. Mes išdidžiai atsikirsdavome, kad mes savo žmonom esame labai ištikimi.

– Sakykite, sveiki! Jūsų tarpe yra gi ir tiek nevedusių! – paniekinamai šnypštė moterų blokas.

Na, per didelėmis dorybėmis girtis gal ir nevertėtų. Visi mūsiškiai buvo tiek pervargę ir tiek alkani, kad ištisomis dienomis niūksojo lovose, – kokiais pyragais juos, tokius nusibaigusius, būtų galima į dūsautiną meną prisivilioti?!

Kartą lagerio viršininkas atnešė mum storą pluoštą popierių ir liepė prirašyti juos.

– Das ist zur Entlassung! – čia jūsų paleidimo reikalu, – pridūrė jisai su nusivylimo šypsena.

Tai buvo asmenės anketos ir blankai prašymų darbui gauti Vokietijoje. Reikėjo tenai pažymėti, kokį darbą mokame dirbti ir kokio norime gauti, ir į kokią algą pretenduojame.

Visi kaip vienas, net savo tarpe nepasitardami, atsakėme: į jokią algą nepretenduojame ir jokio darbo Vokietijoje neprašome. Mes norime grįžti į savo seną darbovietę, į Tėvynę, iš kurios mus neteisėtai ir negarbingai išplėšė, ir be to, dar mes turime pataisyti lageryje sužalotą sveikatą...

Po trijų savaičių lagerio viršininkas vėl atėjo int mus. Iškoliojo, apriejo ir prašvirkštė pro dantis:

– Verlassen Sie sich nicht auf die baldige Entlassung! – Jūs nepasikliaukite greitu paleidimu!

Veikiai visus kalinius – drauge ir mus! – perkėlė į naujus barakus, mūsų pačių pabudavotus, – senieji barakai buvo atiduoti ligoninei ir dirbtuvėm. Tame naujame lageryje gavome taip pat atskirą barakėlį. Su kitais kaliniais bendrauti čia jau niekas mum nebedraudė. Buvo visiem aišku: apsigyvenome čionai ilgam laikui – iki karo, eventualiai iki gyvenimo pabaigos...

XXIV. Lagerio komendantas

Aukščiausioji lagerio valdžia buvo atiduota i komendanto rankas. Komendantas valdė abi pagrindines lagerio dalis: kalinius ir sargybinius-esesininkus, kurių nuolat būdavo vis kelios kuopos.

Nuo 1943 metų pradžios komendantu čia buvo SS Standartführer Hopė [Hoppe], maždaug kaip ir pėstininkų majoras.

Hopė – neaukštas, plačių pečių, trys dešimtys penkerių metų juodbruvas vyrukas. Jo taisyklingus, tik šiek tiek storžieviškus veido bruožus papildė trumpi juodi ūsiukai. Vaikščiojo visuomet su ilgais batais, apsisiautęs guminiu apsiaustu, tokiais neišauklėtais buldogo žingsniais.

Jis buvo kilęs iš lageriškos giminės: jo uošvis buvo Dachau lagerio komendantas. Per uošvio ryšius su SS viršūnėmis Hopė išsivadavo iš kariuomenės – buvo jis ten aviacijos leitenantas, ir SS tarnyboje per trumpą laiką padarė tokią didelę karjerą: lagerio komendantas – ne bet kas!

Kaip visi menko išsilavinimo ir nedidelio proto žmonės, užėmę aukštesnę vietą, komendantas Hopė visų labiausia buvo susirūpinęs savo orumo, savo didybės palaikymu. Apsaugok viešpatie, kad kas nepamanytų, jog ir jis yra toks pat žmogus, kaip ir visi kiti nuodėmingieji! Pagal savo didybės supratimą jis būtų galėjęs tikti ir japonų imperatoriaus vietai.

Gyveno jis prašmatnioje viloje lagerio ribose, ant kalnelio kalinių pastatytoje ir įrengtoje su visokiais prabangiais patogumais, apie kuriuos ne kiekvienas milijonierius ir taikos metu galėjo svajoti.

Kalinės, dirbusios pas jį namuose, pavyzdžiui, vaikų auklės, pasakodavo, kad jis namie elgėsi visiškai kaip normalus žmogus, – net santykiuose su kalinėmis. Šiaip gi jis buvo tipiškos vokiškos šeimos galva, – santykiuose su žmona ir vaikais. Jo žmona, kaip tai dažnai Prūsuose pasitaikydavo, buvo visiškai užguita vištelė. Ji visiškai menką supratimą teturėjo apie tai, kas lageryje dedas ir kokią budelišką tvarką jos vyrelis atstovauja. Nujausdavo ji kažką miglotai, bet atviriau apie tai ir pagalvoti nedrįsdavo.

1944 metų vasarą komendantienė, kai vyro nebūdavo namie, ką sugriebdama pakišdavo kalinėm ir, sunkiai atsidusdama, sakydavo:

– Jūs, jūs! Jūs būsite greitai visi laisvi, bet kas bus su mumis, Viešpatie, Viešpatie...

Visus likusius žodžius ji drauge su užplūdusiomis ašaromis prarydavo.

Ypatingas galvažudys komendantas Hopė vis dėlto nebuvo. Kalinių tarpe jis net ne per blogiausią vardą turėjo.

Prieš Hopę čia komendantas buvo Paulis [Paul], – nuo 1944 vasaros jis buvo komendantas lageryje Neu Gammer. Pagal senų kalinių pasakojimą komendantas Paulis buvo kažkoksai šakalo ir hienos metisas, sadistiško budeliavimo atžvilgiu pralenkęs visus lagerio SS vyrus. Atvažiavus komendantui Hopei, lageryje visa ėmė keistis gerojon pusėn. Kaliniai buvo įsitikinę, kad tasai pagerėjimas buvo Hopės nuopelnas.

Betarpiškai su kaliniais Hopė maža reikalų teturėdavo. Kokį žodį kaliniam pratardavo tiktai išimtinais atvejais. Kalbėti su kaliniais buvo žemiau jo vertybės. Keikdavo kalinius taip pat retai. Retkarčiais pasakys, būdavo, ką nors trumpai, bet vaizdžiai:

– Krėsk jam į kailį, kol jam užpakaly pradės vanduo virti!

Ir viskas. Nieko daugiau nepasakydavo. Nekalbus buvo.

Kalinių gyvenamųjų barakų srityje retai tepasirodydavo. Ateidavo tiktai iškilmingais atvejais: kai ką nors viešai karia arba kai iškilmingai ką vanoja – Berlyno skirtąją bausmę vykdo arba avanso duoda. Retkarčiais ateidavo ir kalinių iškilmingo parado pasižiūrėti: kai ryto metą kaliniai į darbą iškrypuoja, – stropiai seka, būdavo, komendantas, ar visi kaliniai virdulio pavidalu apsipavidalinę plitoja.

Kartais jam pasitaikydavo ir smarkiau ant kalinių papykti. Tai atsitikdavo tuomet, kai kaliniai jo vilos palangėje jo nuosavas bulves ar pomidorus vidudienį vogdavo.

Pagaus jis, būdavo, kokį kalinį akiplėšą ir varosi kaip veršį į mūsų raštinę. Įkiša galvą raštinėn pro langą ir nusikeikia:

– Et, velnias... Scheisse! Nėr čionai nė vieno...

Raštinėje jisai nerasdavo nė vieno tinkamo kalinio, kuris galėtų komendantiškam bulviavagiui išperti kailį, – jis mus, raštininkus, laikė tokiam darbui visiškai netinkamais. Ir nusivarydavo jis savo bulviavagį toliau, kol rasdavo tinkamą vyrą kailiui pašutinti.

Tačiau jis pats kalinių niekuomet nemušdavo, lyg ne vokietis būtų buvęs. Kaliniai, tiesą pasakius, nelabai jo ir tebijojo. Jo daug daugiau bijojo visokie SS bernužėliai.

Kaliniui komendantas – kas? Saguotas vokietis, daugiau nieko. O SS berneliui komendantas mažų mažiausia pusdievis. Ganėdavo komendanto raštelio ar žodžio – ir SS karžygys lėkdavo iš lagerio. Kur SS kariauninkėlis ras šiame pasaulyje geresnę vietelę negu lageryje? O kas, jei dėl komendanto raštelio dar fronte atsidursi? Ką gi save gerbiąs esesininkas veiks fronte? Ką gi jis muš tenai, ką gi jis vogs? Dar pats gali kailin gauti.

Galimas daiktas, komendantas taip mažai kalinių reikalais domėjosi todėl, kad jis nuolat buvo užsiėmęs kitokiais dalykais.

Koncentracijos lageris buvo lyg ir privati SS organizacijos nuosavybė, – iškaboje prie kelio ir buvo aiškiai parašyta: SS lageris.

Buvo tokia dar kita organizacija, sutrumpintai vadinama DAW – Deutsche Ausrüstungs Werke – Vokiečių ginklavimo bendrovės dirbtuvės. Ši bendrovė buvo taip pat SS organizacijos reikalas. Skirtumas buvo oficialus: SS – suvalstybinta policijos organizacija, o DAW – privati ūkiška organizacija. SS organizavo ir laikė koncentracijos lagerius, o DAW – dirbtuvėles ir fabrikus. Darbą dirbo SS gaudomi ir kankinami kaliniai, pelną už kalinių darbą ėmė DAW organizacija.

Visas SS ir DAW biznis buvo puikiausiai organizuotas.

Kiekviename koncentracijos lageryje Vokietijoje pilna buvo DAW dirbtuvėlių. Kalinių darbininkų – niekur netrūko.

Štuthofo lageryje DAW pirmininkas buvo pats lagerio komendantas. Aišku, žmogelis rūpesčių turėjo, – įdomesnių rūpesčių negu kaliniai. Bet ir tai – dar ne viskas.

Pats lageris taip pat turėjo įmonių, laikomų savo vardu. Pavyzdžiui, turėjo platų statybos skyrių, kurio vien raštinėje dirbo kokie 20–30 kalinių, – inžinierių, technikų, braižytojų. Darbininkų tame skyriuje buvo daug, bet darbų tiktai mažą dalį jis pats vykdė.

Visus svarbesniuosius darbus padirbti jis atiduodavo vis įvairiom firmom, buvusiom SS narių rankose. Visos sutartys su tomis firmomis eidavo per komendanto rankas.

Sudaromų sutarčių buhalterija buvo visiškai tamsus dalykas. Pavyzdžiui, lageris atiduoda privačiai SS firmai kelių statybą – paties lagerio ir lagerio įmonių ribose. Lageris duoda firmai darbo jėgą – kalinius. Už juos firma lageriui moka: po pusę markės ar po markę už darbo dieną. Firma duoda „šio to“ kalinių darbo komandos kapui, kad jis, nesigailėdamas kalinių, darbą taip tvarkytų, kaip firmai pelningiau išeina. Kapas, gavęs iš firmos dovaną ir pasižadėjimų, dar daugiau nerias iš kailio, kalinius betvatydamas. Firma duoda darbo mašinas – už jas lageris moka. Lageris už mašinas firmai moka ne pagal padarytą darbą, ne pagal faktiną mašinų naudojimą, bet pagal tai, kiek dienų tos mašinos lageryje išriogsojo. Pavyzdžiui, 1943 metų rudenį firma atitempė į lagerį kelis vos bepasivelkančius griozdus – plentų skaldos trambuotojus. Užėjo šalčiai, plentų darbai sustojo. Griozdai liko lageryje riogsoti lietuje ir sniege. O lagerio administracija sąžiningai mokėjo už tas mašinas, už jų dienas, praleistas lageryje! Mokėjo net ir tuomet, kai kitos mašinos ir pėdsakų nebebuvo likę, – kaliniai buvo jas jau išmontavę, atskiromis dalelėmis pašaliais ištampę bei už lagerio sienų išparceliavę, už išlaktą samagoną atsilygindami...

Pro tas kirmijančias mašinas komendantas vaikščiojo nuolat prošal. Jis jas bene kas dieną matė. Jis puikiai žinojo, kaip jos stovėdamos nyksta. Ir vis dėlto jis sąžiningai mokėjo firmai už jų darbo dienas!

Iždo grobimas lageryje buvo organizuotas meistriškai.

Tą darbą vykdė idėjiniai žmonės, nusipelnę SS vyrai. Taip buvo organizacijos viršūnėse.

Mūsų komendantas turėjo pagrindo kalinių reikalais nesidomėti!

XXV. Kalinių lagerio vadas

Kalinių lagerio viršininkas oficialiai vadinosi Schutzlagerführer des Konzentrationslager Stutthof. Jis buvo: Traugotas Majeris [Traugott Mayer], kilęs, berods, iš Pfafendorfo kaimo, netoli Augsburgo. Grynas bavarietis. Kalbėjo bavariška tarme ir dar taip per nosį, kad jo padėjėjai, Gdansko srities gyventojai, per didelį vargą tegalėdavo suprasti, ką jis jiem sako. Buvo jisai SS Hauptsturmführer, – beveik kaip ir pėstininkų kapitonas.

Va, į jo raštinę, į jo betarpę žinią, likimui lėmus, aš ir patekau raštininku.

Toji raštinė susidėjo iš dviejų dalių. Viena dalis, slaptiem ir SS tarnybos reikalam, tilpo raudonuose komendantūros namuose, antra dalis – viešiem kalinių reikalam – šalia moterų gyvenamų barakų. Visos raštinės viršininkas buvo SS Unterscharführer – jaunesnysis feldfebelis – Bublicas [Bublitz], iš profesijos – pieno ir sūrio krautuvėlės savininkas.

Aš pagal reikalą painiojaus vienoje ir kitoje raštinės dalyje, – aukštai ir apačioj.

Būdavo, įeina Majeris į mūsų raštinę. Bublicas – šast – pašoka. Išsitempia, užkulniais trinktelėja, smakrą priekin iškiša, rankas prie šlaunų priglaudžia, paskubomis be pertraukos mirksi, žandais žlebsi, pakinklius virpina – nors sprok iš juoko. Majeris aiškiai piktas. Majeris ranka mataruoja. Majeris panosėje bavariškai bamba. Majeris aiškiai vokiškai sako:

– Scheisse, Scheisse!

Bublicas išsitempęs it papūga žagsi:

– Jawohl! Jawohl, Herrr Hauptsturmführer...

Išėjus Majeriui, Bublicas puola prie manęs:

– Ką jis pasakė? Ką jis liepė padaryti?

Bublicas bavariškai nieko nesuprato. Aš turėdavau bavariškus Majerio įsakymus vokiškai išdėstyti.

– Ką jis pasakė? – sakau Bublicui, – nieko gera jis nepasakė. Jis pasakė tiktai, kad tamsta esi Scheisse...