Kalinių lagerio viršininkas oficialiai vadinosi Schutzlagerführer des Konzentrationslager Stutthof. Jis buvo: Traugotas Majeris [Traugott Mayer], kilęs, berods, iš Pfafendorfo kaimo, netoli Augsburgo. Grynas bavarietis. Kalbėjo bavariška tarme ir dar taip per nosį, kad jo padėjėjai, Gdansko srities gyventojai, per didelį vargą tegalėdavo suprasti, ką jis jiem sako. Buvo jisai SS Hauptsturmführer, – beveik kaip ir pėstininkų kapitonas.

Va, į jo raštinę, į jo betarpę žinią, likimui lėmus, aš ir patekau raštininku.

Toji raštinė susidėjo iš dviejų dalių. Viena dalis, slaptiem ir SS tarnybos reikalam, tilpo raudonuose komendantūros namuose, antra dalis – viešiem kalinių reikalam – šalia moterų gyvenamų barakų. Visos raštinės viršininkas buvo SS Unterscharführer – jaunesnysis feldfebelis – Bublicas [Bublitz], iš profesijos – pieno ir sūrio krautuvėlės savininkas.

Aš pagal reikalą painiojaus vienoje ir kitoje raštinės dalyje, – aukštai ir apačioj.

Būdavo, įeina Majeris į mūsų raštinę. Bublicas – šast – pašoka. Išsitempia, užkulniais trinktelėja, smakrą priekin iškiša, rankas prie šlaunų priglaudžia, paskubomis be pertraukos mirksi, žandais žlebsi, pakinklius virpina – nors sprok iš juoko. Majeris aiškiai piktas. Majeris ranka mataruoja. Majeris panosėje bavariškai bamba. Majeris aiškiai vokiškai sako:

– Scheisse, Scheisse!

Bublicas išsitempęs it papūga žagsi:

– Jawohl! Jawohl, Herrr Hauptsturmführer...

Išėjus Majeriui, Bublicas puola prie manęs:

– Ką jis pasakė? Ką jis liepė padaryti?

Bublicas bavariškai nieko nesuprato. Aš turėdavau bavariškus Majerio įsakymus vokiškai išdėstyti.

– Ką jis pasakė? – sakau Bublicui, – nieko gera jis nepasakė. Jis pasakė tiktai, kad tamsta esi Scheisse...

– Ne, ne... Tai aš ir pats supratau, – šluostosi prakaitą Bublicas, – bet ką jis daugiau pasakė? Ką padaryti liepė?

– Ne, tamstai padaryti jis nieko neliepė. Sakė, jis pats padarysiąs... Pranešiąs tamstos žmonai apie tamstos vakarykštę kelionę į Štuthofo miestelį pas gyvanašlę... Skundas esą toks gautas prieš tamstą...

– O! Scheisse! – susiima už galvos Bublicas ir dumia iš kambario. Mauna jisai pas gyvanašlę kažko likviduoti tenai...

Majeris buvo aukštas, lieknas juodbruvas vyras, visuomet dailiai nusiskutęs. Padoriame gyvenime galėjo tikru gražuoliu būti. Išsilavinimo buvo jisai menko, bet turėjo bavarų valstiečio apčiuopiamai galvojančią makaulę. Jis buvo vienas protingiausių lagerio SS vyrų. Gal būtų buvęs ir visai protingas, jeigu nebūtų buvęs apsigimęs banditas.

SS buvo jisai iki kaulo smegenų. Po blakstienomis šalia nosies turėjo ištatuiruotas mažiukes SS raides, – atseit, kailio nebepakeisiąs bet kokiomis aplinkybėmis.

Vaikščiojo jisai stypinėdamas tai ant vienos kojos, tai ant kitos, va, visiškai kaip gandras. Todėl jis lageryje ir buvo vadinamas Bocian Bawarski – bavariškas gandras.

Jis, savo rėžtu šiek tiek komendanto priklausydamas, buvo tiesioginis visų kalinių valdovas. Puikiai mokėjo jisai keiktis. Jo keikimosi leksikonas, kad ir nebuvo labai turtingas, atsigriebdavo savo sultingumu.

Majeris nuolat valkiojosi po kalinių gyvenamą lagerį. Labai mėgdavo jisai kalinius su lazda pabaksnoti, koja paspardyti, antausiais apdalyti. Ypač, jeigu jam įsigėrusiam pasitaikydavo atplitoti į lagerį, – dieną arba naktį. Perkūnas jį žino, kur pasilakęs, būdavo, naktį atsibaladoja į lagerį ir landžioja po kalinių barakus. Vieną iškeiks, kitą paspardys, trečią apkuls... Pasidaužęs, pasidaužęs, būdavo, eina į savo tarnybinį kambarį raudonuose rūmuose ir drimba ant sofos, – apsirengęs, apsiavęs, be pagalvio...

Rytą, būdavo, skambina jo žmonelė į mūsų raštinę – gyveno ji už trijų kilometrų, vasarnamyje, prie plytų fabriko:

– Ar nematėte kur jos vyro? Traugotėlis esą dingęs be žinios...

Tariamės mudu su Bublicu, ką tai moterėlei pasakyti. Negi sakysi jai, kad mūsų viršininkas visagalis, nusilakęs kaip meitėlis, čia pat pas mus užu sienos drybso, – suk gi jį velniai!

Bublicas kiek galėdamas susikaupia ir pučia į telefoną:

– Ne, nematėme... Tarnybos reikalais į Hopehilį išvažiavo. Taip, taip, į Dancigą... Už Dancigo dar...

– O, Jėzau, Jėzau! – girdėti mūsų raštinėje, kaip ta moterėlė dūsauja, kol pakabina telefono dūdelę.

Atsikėlęs iš tokio vargingo guolio, Majeris vėl knapinėja po lagerį, slankioja, kol gaus prie ko prikibti. Prikibęs – gimnastikuojas.

Bac – jisai kaliniui per ausį, kalinys – lept – ir griūva. Tačiau pargriuvusiam gulėti nevalia. Reikia tučtuojau keltis ir stotis prieš viršininką virdulio pavidalu, žinoma, be kepurės. Taip ir tęsiasi ši monotoniška operacija: bac – lept, bac – lept, bac...

Ilgai negalėjau suprasti, kaip tai nuo girto viršininko pliaukštelėjimo žmonės taip greitai griūva. Pasirodo, čia gilios išminties būta.