Majeris nuolat valkiojosi po kalinių gyvenamą lagerį. Labai mėgdavo jisai kalinius su lazda pabaksnoti, koja paspardyti, antausiais apdalyti. Ypač, jeigu jam įsigėrusiam pasitaikydavo atplitoti į lagerį, – dieną arba naktį. Perkūnas jį žino, kur pasilakęs, būdavo, naktį atsibaladoja į lagerį ir landžioja po kalinių barakus. Vieną iškeiks, kitą paspardys, trečią apkuls... Pasidaužęs, pasidaužęs, būdavo, eina į savo tarnybinį kambarį raudonuose rūmuose ir drimba ant sofos, – apsirengęs, apsiavęs, be pagalvio...

Rytą, būdavo, skambina jo žmonelė į mūsų raštinę – gyveno ji už trijų kilometrų, vasarnamyje, prie plytų fabriko:

– Ar nematėte kur jos vyro? Traugotėlis esą dingęs be žinios...

Tariamės mudu su Bublicu, ką tai moterėlei pasakyti. Negi sakysi jai, kad mūsų viršininkas visagalis, nusilakęs kaip meitėlis, čia pat pas mus užu sienos drybso, – suk gi jį velniai!

Bublicas kiek galėdamas susikaupia ir pučia į telefoną:

– Ne, nematėme... Tarnybos reikalais į Hopehilį išvažiavo. Taip, taip, į Dancigą... Už Dancigo dar...

– O, Jėzau, Jėzau! – girdėti mūsų raštinėje, kaip ta moterėlė dūsauja, kol pakabina telefono dūdelę.

Atsikėlęs iš tokio vargingo guolio, Majeris vėl knapinėja po lagerį, slankioja, kol gaus prie ko prikibti. Prikibęs – gimnastikuojas.

Bac – jisai kaliniui per ausį, kalinys – lept – ir griūva. Tačiau pargriuvusiam gulėti nevalia. Reikia tučtuojau keltis ir stotis prieš viršininką virdulio pavidalu, žinoma, be kepurės. Taip ir tęsiasi ši monotoniška operacija: bac – lept, bac – lept, bac...

Ilgai negalėjau suprasti, kaip tai nuo girto viršininko pliaukštelėjimo žmonės taip greitai griūva. Pasirodo, čia gilios išminties būta.