Majeris nuolat valkiojosi po kalinių gyvenamą lagerį. Labai mėgdavo jisai kalinius su lazda pabaksnoti, koja paspardyti, antausiais apdalyti. Ypač, jeigu jam įsigėrusiam pasitaikydavo atplitoti į lagerį, – dieną arba naktį. Perkūnas jį žino, kur pasilakęs, būdavo, naktį atsibaladoja į lagerį ir landžioja po kalinių barakus. Vieną iškeiks, kitą paspardys, trečią apkuls... Pasidaužęs, pasidaužęs, būdavo, eina į savo tarnybinį kambarį raudonuose rūmuose ir drimba ant sofos, – apsirengęs, apsiavęs, be pagalvio...

Rytą, būdavo, skambina jo žmonelė į mūsų raštinę – gyveno ji už trijų kilometrų, vasarnamyje, prie plytų fabriko:

– Ar nematėte kur jos vyro? Traugotėlis esą dingęs be žinios...

Tariamės mudu su Bublicu, ką tai moterėlei pasakyti. Negi sakysi jai, kad mūsų viršininkas visagalis, nusilakęs kaip meitėlis, čia pat pas mus užu sienos drybso, – suk gi jį velniai!

Bublicas kiek galėdamas susikaupia ir pučia į telefoną:

– Ne, nematėme... Tarnybos reikalais į Hopehilį išvažiavo. Taip, taip, į Dancigą... Už Dancigo dar...

– O, Jėzau, Jėzau! – girdėti mūsų raštinėje, kaip ta moterėlė dūsauja, kol pakabina telefono dūdelę.

Atsikėlęs iš tokio vargingo guolio, Majeris vėl knapinėja po lagerį, slankioja, kol gaus prie ko prikibti. Prikibęs – gimnastikuojas.

Bac – jisai kaliniui per ausį, kalinys – lept – ir griūva. Tačiau pargriuvusiam gulėti nevalia. Reikia tučtuojau keltis ir stotis prieš viršininką virdulio pavidalu, žinoma, be kepurės. Taip ir tęsiasi ši monotoniška operacija: bac – lept, bac – lept, bac...

Ilgai negalėjau suprasti, kaip tai nuo girto viršininko pliaukštelėjimo žmonės taip greitai griūva. Pasirodo, čia gilios išminties būta.

Girtas Majeris baisiai įsižeisdavo, kai kalinys, gavęs jo antausį, nenugriūdavo. Majerio mušeikiška savimyla būdavo smarkiai pažeista. Tuomet supykęs jis ima iš visų jėgų antausius skaldyti, kol tu vis tiek nugriūsi. Lengviausia iš tos operacijos išeiti buvo šitokiu būdu: vos tiktai jis palietė tave savo ranka – tuoj griūk ir tučtuojau kelkis; antrą kartą pargriuvęs, gali kiek ilgiau padelsti besikeldamas. Su kiekvienu nugriuvimu atsikėlimo laikas reikia kiek ilgėliau nutęsti. Po kokio dešimto smūgio jau gali pradėti ropoti, kinkas kratyti, – atseit, jau esi gatavas, nebegali atsikelti. Tuomet tau Majeris paaiškins, kad tu esi blude Sauhund, sės jisai ant motociklo ir dums pas žmonelę pasipagirioti, – šučiaudėjus motociklui, gali sau ramiausiai keltis ir eiti kur nori.

Majeris rašydavo į Berlyną, į SS lagerių centrą, atestacijas apie kalinius, apie jų elgesį, – kas, jo nuomone, yra jau pasitaisęs, kas – dar labiau sugedęs, kas – reikėtų dar labiau paspausti. Jo atsiliepimai, žinoma, buvo svarbūs, bet neperdaug. Pagelbėti mažai ką jisai tegalėjo, – galėjo tiktai kenkti. Daugelį jis siūlė paleisti iš lagerio, bet Berlynas jo pasiūlymo neatsižiūrėdavo. Berlynas atsižiūrėdavo tiktai jo neigiamo atsiliepimo.

Lageryje būdavo vykdomos mirties bausmės, – kartais viešai, kartais neviešai. Kartais, būdavo, reikia pakarti keliolika žmonių. Tačiau korimas – nuobodi procedūra. Kartuvės lageryje tiktai vienos tebuvo, tilpdavo jose tiktai vienas – du. Kol juos pakarsi, kol nukabinsi, kol kitiem virvę užnersi... Paskutiniesiem baisiai pabosta savo eilės laukti. Ir valdžiai nuobodoka pasidaro. Šitokiais atvejais buvo praktikuojama kita procedūra.

Tuomet, būdavo, du – tris pakaria, o kitiem į pakaušį kulką varo. Šiam pastarajam reikalui uždarame ruime buvo įtaisyta tokia būdelė, į telefono pasikalbėjimo punkto kabiną panaši, užpakalinėje sienoje turėjusi plyšį, pailgą tokį. Atvestąjį į ruimą mirtininką pasitinka esesininkas, balta gydytojiška marška apsisiautęs. Jisai pačiupinėja mirtininko pulsą, širdies neva pasiklauso, veda į būdelę neva pasverti ir ūgiui pamatuoti, prišlieja jo nugarą prie pailgojo plyšio, iš kurio tuo tarpu lenda kulka stačiai į pakaušį. Va, šitokį šaudymo darbą baisiai mėgdavo Traugotas Majeris. Tai buvo jo privilegija, jo sportas.

Vokiečių esesininkų tarpe šitoksai žmonių žudymas buvo laikomas labai garbingu būdu: kurgi ne – Trečiojo reicho priešus naikina! Kai pats Majeris, pagiriom sirgdamas ar dėl kitų priežasčių, negalėjo šio garbingo darbo atlikti, žemesnieji esesininkai varžėsi, prašėsi, kad tik jam, ne kitam, būtų leista paspraginti! Ne kiekvienas tokią laimę turėdavo, – ne kiekvienam leisdavo. Tiktai moterų žydžių pats Majeris nešaudydavo, – jam tai buvo per menkas objektas, – jis jas užleisdavo mažesniesiem.