Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo. Pavyzdžiui, 1944 metų kalėdom lageryje buvo padaryta eglaitė. Ne eglaitė, bet didžiulė eglė buvo atitempta ir įvairiaspalvėm elektros lemputėm apkabinėta. Pirmą kalėdų dieną Majeriui išėjo toks reikalas porą katorgininkėlių viešai pakarti. Jo įsakymu šalia žiburiuojančios eglės buvo pastatytos kartuvės. Tam tikru skambalu iškilmingai buvo sušaukti visi katorgininkai, dailiai išrikiuoti: tuodu katorgininkėlių buvo labai gražiai kalėdų proga pakarti šalia eglelės su margaspalvėm lemputėm. Taip ir buvo visą kalėdų pirmą dieną iki vakaro: čia spindi, žybčioja eglė savo žiburėliais, čia šalia jos – pakaruoklėliai kabalduoja.

Pavyzdingas to Majerio skonis buvo!

1944 metų rudenį išėjo dar opesnis reikalas. Vieną vakarą reikėjo pakarti ar sušaudyti apie tris dešimtis lenkų.

Surinko tuos lenkus mirtininkėlius vėlai vakare, sustatė atskirai patvoryje, surišo jiem rankas užpakalyje. Žinoma, jiem niekas nesakė, kam visa tai daroma. Žinoma, visi jie puikiai jau žinojo, kur juos ves ir ką jiem darys. Kaip jie jautėsi patvoryje stovėdami, gali kiekvienas įsivaizduoti kaip nori...

Susiglaudę krūvoj, jie atsiraišiojo vienas kitam rankas, – jos paprasčiausiom virvelėm buvo suraišiotos. Išvesti už lagerio vartų, pakeliui į kartuves jie pasileido bėgti kur kas gali. Papliupo sargybos ugnis, – iš automatų, iš kulkosvaidžių. Iššaudė visus pabėgėlius net su kaupu: priedui nušovė tris kalinius, barake lovose ramiai begulinčius; barako sienos – iš plonų lentų, o kulka patamsyje velniai žino kur lenda...