Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo. Pavyzdžiui, 1944 metų kalėdom lageryje buvo padaryta eglaitė. Ne eglaitė, bet didžiulė eglė buvo atitempta ir įvairiaspalvėm elektros lemputėm apkabinėta. Pirmą kalėdų dieną Majeriui išėjo toks reikalas porą katorgininkėlių viešai pakarti. Jo įsakymu šalia žiburiuojančios eglės buvo pastatytos kartuvės. Tam tikru skambalu iškilmingai buvo sušaukti visi katorgininkai, dailiai išrikiuoti: tuodu katorgininkėlių buvo labai gražiai kalėdų proga pakarti šalia eglelės su margaspalvėm lemputėm. Taip ir buvo visą kalėdų pirmą dieną iki vakaro: čia spindi, žybčioja eglė savo žiburėliais, čia šalia jos – pakaruoklėliai kabalduoja.
Pavyzdingas to Majerio skonis buvo!
1944 metų rudenį išėjo dar opesnis reikalas. Vieną vakarą reikėjo pakarti ar sušaudyti apie tris dešimtis lenkų.
Surinko tuos lenkus mirtininkėlius vėlai vakare, sustatė atskirai patvoryje, surišo jiem rankas užpakalyje. Žinoma, jiem niekas nesakė, kam visa tai daroma. Žinoma, visi jie puikiai jau žinojo, kur juos ves ir ką jiem darys. Kaip jie jautėsi patvoryje stovėdami, gali kiekvienas įsivaizduoti kaip nori...
Susiglaudę krūvoj, jie atsiraišiojo vienas kitam rankas, – jos paprasčiausiom virvelėm buvo suraišiotos. Išvesti už lagerio vartų, pakeliui į kartuves jie pasileido bėgti kur kas gali. Papliupo sargybos ugnis, – iš automatų, iš kulkosvaidžių. Iššaudė visus pabėgėlius net su kaupu: priedui nušovė tris kalinius, barake lovose ramiai begulinčius; barako sienos – iš plonų lentų, o kulka patamsyje velniai žino kur lenda...
Tiesa, ne visi pabėgėliai buvo mirtinai iš karto nušauti. Daugelis jų buvo tik sužeista. Juos pribaigė pats Majeris, pas kiekvieną atsilankydamas jo gulimoje vietoje. Surasti sužeistuosius padėjo įvairūs lagerio savivaldos pareigūnai: lagerio seniūnas, blokų viršininkai, kapai...
Už tokį jų pasidarbavimą Majeris jiem padovanojo alaus bačką. Jie savo rėžtu iš DAW dirbtuvių pavogė šešis litrus politūros, iš kurios pasigamino likerį – šamarlaką, iš kalinių siuntinių prisiplėšė dešros, kumpio, sūrio – iškėlė lageryje pirmą, oficialiai leistą, razbaininkų balių!
Razbaininkų balius nepratusiem ar kiek silpnesnių nervų žmogui – iš viso gana klaikus daiktas. Bet toksai balius koncentracijos lagerio sąlygose, kur susirinko ne eiliniai plėšikėliai, bet razbaininkai meisteriai, razbaininkai klasikai, va, tai bent balius buvo!
Vienam šitokiam baliui pamatyti apsimoka patekti į koncentracijos lagerį: niekur pasauly už jokius pinigus tokios velniavos nepamatysi! Po baliaus Majeris sušaukė visus lagerio kalinius. Pamokslą jiem pasakė:
– Esą, va, anie kvailiai bėgo – ir buvo iššaudyti visi iki vieno. Ko jiem esą buvę bėgti? Nebėkite ir jūs, niekur nepabėgsite, iššaudysiąs visus. O lageryje – nieko blogo jum neatsitiksią. Žinoma, jeigu ateisiąs reikalas ką pakarti – jis mielai pakarsiąs, bet kas čia tokio? Bet šiaip – nieko blogo kaliniam nebūsią. Bėgti esą niekam jis nepatariąs..
Žinoma, kad pakars – kas čia tokio? Ar maža žmonių buvo jau pakarta – ir kas jiem blogo atsitiko?
Pagaliau mirti juk vis tiek kada nors reikės! Koks skirtumas, anksčiau ar vėliau?
Šitą Majerio sancta simplicitas vis dėlto reikia jam atleisti: jis buvo šventai įsitikinęs, kad kaliniai nėra žmonės.
XXVI. Raporto vadovas
Po lagerio viršininko antra itin svarbi kaliniam figūra buvo raporto dalies vadas – Rapportführer. Jis buvo tiesioginis lagerio viršininko pagalbininkas, – jo pareigos buvo prižiūrėti kalinių lagerio vidaus tvarką, sekti ir bausti kalinių visokius nusikaltimus lagerio ribose, kas dieną patikrinėti kalinių sąstatą ir, žinoma, rūpintis, kad niekas nepabėgtų, – ir pranešinėti lagerio viršininkui arba komendantui, jeigu šis teikias ateiti į patikrinimą, lagerio sąstatą ir dienos įvykius.
Pas mus raporto dalies vadas buvo Arno Chemnicas [Arno Chemnitz], civiliame gyvenime buvęs viešbučio durininkas.
Tai buvo aukštas sudžiūvęs vyras trijų dešimčių metų, bet atrodė turįs jau ne mažiau keturių dešimčių penkių. Vaikščiojo truputį sutraukęs pečius, lyg besirengdamas kuprelę užsiauginti.
Per anksti vyras paseno, – įvairios gausios nuodėmės buvo prislėgusios jo sąžinę, jeigu tiktai iš viso jis ją kada nors buvo turėjęs.
Tai buvo itin niaurus ir atkaklus banditas.
Tai buvo visiškai menko išsilavinimo berniokas. Dar pusberniu tebebūdamas, įstojo į nacių organizaciją, dalyvavo įvairiose žudynių ekspedicijose, lageryje prisitarnavo aukštesnio kareiviško laipsnio, – buvo SS Hauptscharführer, – pagal pėstininkų supratimą būtų galėjęs būti vyresnysis feldfebelis.
Visuomet klaikiai paniuręs, visuomet nekalbus. Retkarčiais, būdavo, jisai šiek tiek pagyvėja, jo veide net šypsena blykstelėja, – tai atsitikdavo tuomet, kai susieidavo jisai su savo globojamais lagerio kaliniais banditais ir imdavo šnekėti su jais apie medžioklę, apie šunis, apie linksmas mergiotes...
Su kitokios profesijos žmonėmis jisai neturėdavo ko kalbėti.
Ateina jis, būdavo, i mūsų raštinę, atsisėda į kampą ir tyli. Tyli valandą, tyli dvi, nieko neveikdamas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl pasakotojas sako, kad Majerio sancta simplicitas „reikia jam atleisti“? Kaip šis sakinys paaiškina Majerio elgesį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Majeris pats mėgsta šaudyti kalinius į pakaušį, per Kalėdas liepia pastatyti kartuves šalia žiburiuojančios eglės, o po pabėgusių lenkų sušaudymo padėjėjams dovanoja alaus bačką, ir šie iškelia „razbaininkų balių“. Paskui jis ramiai aiškina kaliniams, kad lageryje „nieko blogo jum neatsitiksią“. Pasakotojas ironiškai sako, kad „reikia jam atleisti“, nes Majeris buvo „šventai įsitikinęs, kad kaliniai nėra žmonės“. Tai esminio blogio įvardijimas, o ne tikras atleidimas: kai žmogus nebelaikomas žmogumi, bet koks žiaurumas atrodo normalus. Šis sakinys yra geras argumentas kalbant apie nužmoginimą.
Rašiniui: Žmogaus vertėIronijaValdžia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.