Po lagerio viršininko antra itin svarbi kaliniam figūra buvo raporto dalies vadas – Rapportführer. Jis buvo tiesioginis lagerio viršininko pagalbininkas, – jo pareigos buvo prižiūrėti kalinių lagerio vidaus tvarką, sekti ir bausti kalinių visokius nusikaltimus lagerio ribose, kas dieną patikrinėti kalinių sąstatą ir, žinoma, rūpintis, kad niekas nepabėgtų, – ir pranešinėti lagerio viršininkui arba komendantui, jeigu šis teikias ateiti į patikrinimą, lagerio sąstatą ir dienos įvykius.

Pas mus raporto dalies vadas buvo Arno Chemnicas [Arno Chemnitz], civiliame gyvenime buvęs viešbučio durininkas.

Tai buvo aukštas sudžiūvęs vyras trijų dešimčių metų, bet atrodė turįs jau ne mažiau keturių dešimčių penkių. Vaikščiojo truputį sutraukęs pečius, lyg besirengdamas kuprelę užsiauginti.

Per anksti vyras paseno, – įvairios gausios nuodėmės buvo prislėgusios jo sąžinę, jeigu tiktai iš viso jis ją kada nors buvo turėjęs.

Tai buvo itin niaurus ir atkaklus banditas.

Tai buvo visiškai menko išsilavinimo berniokas. Dar pusberniu tebebūdamas, įstojo į nacių organizaciją, dalyvavo įvairiose žudynių ekspedicijose, lageryje prisitarnavo aukštesnio kareiviško laipsnio, – buvo SS Hauptscharführer, – pagal pėstininkų supratimą būtų galėjęs būti vyresnysis feldfebelis.

Visuomet klaikiai paniuręs, visuomet nekalbus. Retkarčiais, būdavo, jisai šiek tiek pagyvėja, jo veide net šypsena blykstelėja, – tai atsitikdavo tuomet, kai susieidavo jisai su savo globojamais lagerio kaliniais banditais ir imdavo šnekėti su jais apie medžioklę, apie šunis, apie linksmas mergiotes...

Su kitokios profesijos žmonėmis jisai neturėdavo ko kalbėti.

Ateina jis, būdavo, i mūsų raštinę, atsisėda į kampą ir tyli. Tyli valandą, tyli dvi, nieko neveikdamas.

Kad nors nusikeiktų, biaurybė! Vis būtų ne taip klaiku, bet jis ir to nedarydavo. Tyli – ir galas. Užtat ir tarnybos reikalais su juo nebuvo galima susikalbėti. Paklausk jo, būdavo, ko tarnybos reikalais, – jis kažką panosėje numykia, tuoj pasikelia ir išeina. Perkūnas jį žino, ar jis nenorėjo su mumis kalbėti, ar niekuomet nežinojo, kas atsakyti į klausimą. Tiktai šitokiu būdu jis ir buvo galima išprašyti iš kambario, kad jis mūsų raštinėje daugiau nesmurgsotų ir kad darbo metu būtų galima bankrutkė susisukti.

Dirbti reikėjo viskas savarankiškai. Kur, būdavo, kokį SS feldfebelį paskirsiu į dežuravimą, kurį – atostogų paleisiu, – jis visuomet patvirtina mano planą ir potvarkius. Tokiu būdu aš ir galėjau tvarkyti SS feldfebelių darbą, – tų pačių feldfebelių, kurie kiekvieną momentą galėjo mane nudobti ar pakarti.

Kartą 1944 metų pavasarį pasišaukia Chemnicas į raštinę vieną lenką tokį.

– Tai tu skaitai angliškas knygas?

– Taip, pone raportfiureri, skaitau.

Tyla. Chemnicas pirštais stalą barškina. Po trijų minučių:

– Tai tu manai, kad karą laimės anglai? Ir kitiem pasakoji?

– Taip, pone raportfiureri, pasakoju. Aš esu giliai įsitikinęs, kad vokiečiai karą jau prakišo.

Tyla. Chemnicas pirštais stalą barškina. Anglomanas lenkas stovi prieš jį išsitempęs. Praeina trys minutės. Praeina penkios minutės. Praeina aštuonios minutės... Staiga Chemnicas pašoka it katinas, botagu peršliotas, ir smogia lenkui kumščiu per žandą.

– Weeeg! – atseit, lauk! – cypte sucypia jisai susvyravusiam anglomanui.

Anglomanas verčiasi pro duris. Chemnicas vėl atsisėda ir tyli. Praslenka vėl dešimt – penkiolika minučių. Chemnicas pro dantis sušnypščia:

– Kiaulė! – skubiai atsikelia ir išeina.

Tuo lenko kvota dėl politinės propagandos ir baigta. Nieko tam anglofilui dėl jo įsitikinimų vėliau ir nebuvo. Ir iš viso, lageryje buvo galima kalbėti laisvai, ką nori. Kalinys niekuo nerizikavo. Blogiau už lagerį gi nieko jam nebebus. Pagaliau ir valdžia buvo įsitikinusi, kad kaliniai gyvi iš lagerio vis tiek neišeis, tai ar ne vis tiek, ką jie šneka?

Bet ne visuomet Chemnico kvotos kaliniam taip lengvai pasibaigdavo.

Kai Chemnicas kvočia, kalinys vis tiek turi prisipažinti kaltas esąs. Chemnicas jį muš tol, kol jis prisipažins. Vis tiek, kaltas ar nekaltas, gaus penkias dešimtis lazdos smūgių, šimtą, du šimtu...

Be lazdos ar iš vielų susukto, guma apitempto rimbo, kitos tardymo priemonės Chemnicas neturėjo. Kvočiamajam prisipažinti kaltu buvo daug patogiau. Prisipažinsi – Chemnicas nebemuš. Tiktai Majeris parašys į Berlyną raportą. Po kokių trijų mėnesių ateis iš Berlyno raštas su oficialiai paskirta bausme, – penkiais, septyniais, dešimčia, penkiolika, retkarčiais dvidešimt penkiais smūgiais. Tuomet ši bausmė vykdoma iškilmingai. Ateina komendantas, ateina gydytojas Heidelis, ateina kiti aukšti pareigūnai. Tave gražiai ant ožio paguldo. Vienas lagerio budelis apžergia tavo galvą, mandagiai šlaunimis suspaudžia, kad tu jos be reikalo nemataruotum. Kitas budelis, nusiėmęs švarką, atsiraitęs rankoves, tau gražiai į užpakalį šveičia. Sportiškai maždaug, su atsidūksėjimais: žybt-žybt-žybt... Tu gali būti apsimovęs keliomis poromis storų kelnių, – prieš operaciją niekas jų netikrina. Po operacijos reikia kelnės nusimauti, ponui komendantui ir visai garbingajai komisijai reikia parodyti toji kūno dalis, kuri „Prancūzijoje pagal įstatymus rykštėmis nebaudžiama“, – ir gali vėl kelnes užsimauti. Ir visa.