Visa baigta kuo gražiausiai. Tiktai avansas, tardymo metu gautas iš Chemnico, kartais – paties Majerio priežiūroje, čia, žinoma, neįskaičiuojamas. Tai buvo gal iš viso vienintelė pasaulyje avanso rūšis, iš kurios niekuomet atsiskaityti nereikėjo. Ir vis dėlto kaliniui neapsimokėjo tasai avansas imti, – visa daug pigiau atseidavo iš karto prisipažinus, vis tiek, kaltas ar nekaltas buvai.

Teisybė, buvo vis dėlto viena priemonė – ir nuo avanso išsigelbėti, ir kaltu neprisipažinti. Ta priemone kaliniai naudojosi svarbesniais atvejais. Tai buvo – vidurių paleidimo priemonė. Ypač patartina būdavo prieš tardymą ricinos ar šiaip kokios velniškos smarvės puslitris išlenkti.

Vos tik prasidėjo tardymas, – žiūrėk, – Majeris jau užsiėmė nosį.

– Tfu, velnias! – šaukia tuomet Majeris, – lauk jį iš kambario!

Tardomąjį kalinį pasipiktinęs Majeris išmeta iš kambario lauk, – šiam, žinoma, to ir tereikėjo. Kvota tuo ir baigiasi, avansas visiškai menkas, – apie jį ir kalbėti neverta.

Kartais Chemnico kvota būdavo smarkiai paįvairinama. Pavyzdžiui, Chemnicas reikalauja, kad kvočiamasai išduotų savo bendrininkus. Gerai dar, jeigu tokie buvo. Bet kas daryti, jeigu jų nėra? Muš gi tave vis tiek, kol ką nors išduosi! Tuomet kvočiamasai pasako kokią pavardę, kokio nors priešo ar konkurento. Tuojau pašaukiamas ir tariamasai bendrininkas. Tas, žinoma, ginasi, skuzavojasi, esą šis šunų išgama jį neteisingai įskundęs.

– Tai tu sakai, jis tave neteisingai įskundė? – šypsosi Chemnicas.

– Taip, taip, pone raportfiureri, tas niekšas apšmeižė mane!

– Jeigu taip, še, imk bizūną ir rėžk jam į kailį už tokį niekšišką darbą.

Nekaltai įskųstasai ima bizūną ir visiškai nuoširdžiai rėžia skundikui, – gyvate, žinosi, kaip nekaltai skųsti!