Gestapo kieme – gražus būrelis išrikiuotų žmonių, apie tris dešimtis, jų tarpe – geri pažįstami. Iš karto jaukiau pasidarė. Kaip rusai sako: na miru i smertj krasna – viešumoj ir mirti gražu.
Du sunkvežimiai – ir birbiname į Kauną.
– Sudieu, Vilniau, – tu dar išgirsi mus!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip pasakotojas elgiasi suimtas ir tardomas? Ką atskleidžia gestapo viršininko žodžiai „viena kita ironiška pastaba... Mum to gana“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pasakotojas vaidina nieko nepastebėjusį knygų žmogų: verčia pjesę, rašo studiją apie Florencijos renesansą, laikraščių neskaito, jokia politika nesiverčia. Pamatęs suimtus pažįstamus, jis juokauja: „muilo iš manęs nebevirs“. Gestapininko grasinimais jis netiki. Viršininkas atvirai sako, kad jiems užtenka šypsenos ar ironiškos pastabos ir kad lietuvių inteligentija turi būti sunaikinta. Taigi valdžios akimis ironija yra nusikaltimas, o pasakotojui ji tampa gynybos būdu. Taip galima paaiškinti ir visos knygos toną.
Rašiniui: IronijaLaisvėValdžia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.