– Ne, ne... Tai aš ir pats supratau, – šluostosi prakaitą Bublicas, – bet ką jis daugiau pasakė? Ką padaryti liepė?

– Ne, tamstai padaryti jis nieko neliepė. Sakė, jis pats padarysiąs... Pranešiąs tamstos žmonai apie tamstos vakarykštę kelionę į Štuthofo miestelį pas gyvanašlę... Skundas esą toks gautas prieš tamstą...

– O! Scheisse! – susiima už galvos Bublicas ir dumia iš kambario. Mauna jisai pas gyvanašlę kažko likviduoti tenai...

Majeris buvo aukštas, lieknas juodbruvas vyras, visuomet dailiai nusiskutęs. Padoriame gyvenime galėjo tikru gražuoliu būti. Išsilavinimo buvo jisai menko, bet turėjo bavarų valstiečio apčiuopiamai galvojančią makaulę. Jis buvo vienas protingiausių lagerio SS vyrų. Gal būtų buvęs ir visai protingas, jeigu nebūtų buvęs apsigimęs banditas.

SS buvo jisai iki kaulo smegenų. Po blakstienomis šalia nosies turėjo ištatuiruotas mažiukes SS raides, – atseit, kailio nebepakeisiąs bet kokiomis aplinkybėmis.

Vaikščiojo jisai stypinėdamas tai ant vienos kojos, tai ant kitos, va, visiškai kaip gandras. Todėl jis lageryje ir buvo vadinamas Bocian Bawarski – bavariškas gandras.

Jis, savo rėžtu šiek tiek komendanto priklausydamas, buvo tiesioginis visų kalinių valdovas. Puikiai mokėjo jisai keiktis. Jo keikimosi leksikonas, kad ir nebuvo labai turtingas, atsigriebdavo savo sultingumu.

Majeris nuolat valkiojosi po kalinių gyvenamą lagerį. Labai mėgdavo jisai kalinius su lazda pabaksnoti, koja paspardyti, antausiais apdalyti. Ypač, jeigu jam įsigėrusiam pasitaikydavo atplitoti į lagerį, – dieną arba naktį. Perkūnas jį žino, kur pasilakęs, būdavo, naktį atsibaladoja į lagerį ir landžioja po kalinių barakus. Vieną iškeiks, kitą paspardys, trečią apkuls... Pasidaužęs, pasidaužęs, būdavo, eina į savo tarnybinį kambarį raudonuose rūmuose ir drimba ant sofos, – apsirengęs, apsiavęs, be pagalvio...

Rytą, būdavo, skambina jo žmonelė į mūsų raštinę – gyveno ji už trijų kilometrų, vasarnamyje, prie plytų fabriko:

– Ar nematėte kur jos vyro? Traugotėlis esą dingęs be žinios...

Tariamės mudu su Bublicu, ką tai moterėlei pasakyti. Negi sakysi jai, kad mūsų viršininkas visagalis, nusilakęs kaip meitėlis, čia pat pas mus užu sienos drybso, – suk gi jį velniai!

Bublicas kiek galėdamas susikaupia ir pučia į telefoną:

– Ne, nematėme... Tarnybos reikalais į Hopehilį išvažiavo. Taip, taip, į Dancigą... Už Dancigo dar...

– O, Jėzau, Jėzau! – girdėti mūsų raštinėje, kaip ta moterėlė dūsauja, kol pakabina telefono dūdelę.

Atsikėlęs iš tokio vargingo guolio, Majeris vėl knapinėja po lagerį, slankioja, kol gaus prie ko prikibti. Prikibęs – gimnastikuojas.

Bac – jisai kaliniui per ausį, kalinys – lept – ir griūva. Tačiau pargriuvusiam gulėti nevalia. Reikia tučtuojau keltis ir stotis prieš viršininką virdulio pavidalu, žinoma, be kepurės. Taip ir tęsiasi ši monotoniška operacija: bac – lept, bac – lept, bac...

Ilgai negalėjau suprasti, kaip tai nuo girto viršininko pliaukštelėjimo žmonės taip greitai griūva. Pasirodo, čia gilios išminties būta.

Girtas Majeris baisiai įsižeisdavo, kai kalinys, gavęs jo antausį, nenugriūdavo. Majerio mušeikiška savimyla būdavo smarkiai pažeista. Tuomet supykęs jis ima iš visų jėgų antausius skaldyti, kol tu vis tiek nugriūsi. Lengviausia iš tos operacijos išeiti buvo šitokiu būdu: vos tiktai jis palietė tave savo ranka – tuoj griūk ir tučtuojau kelkis; antrą kartą pargriuvęs, gali kiek ilgiau padelsti besikeldamas. Su kiekvienu nugriuvimu atsikėlimo laikas reikia kiek ilgėliau nutęsti. Po kokio dešimto smūgio jau gali pradėti ropoti, kinkas kratyti, – atseit, jau esi gatavas, nebegali atsikelti. Tuomet tau Majeris paaiškins, kad tu esi blude Sauhund, sės jisai ant motociklo ir dums pas žmonelę pasipagirioti, – šučiaudėjus motociklui, gali sau ramiausiai keltis ir eiti kur nori.

Majeris rašydavo į Berlyną, į SS lagerių centrą, atestacijas apie kalinius, apie jų elgesį, – kas, jo nuomone, yra jau pasitaisęs, kas – dar labiau sugedęs, kas – reikėtų dar labiau paspausti. Jo atsiliepimai, žinoma, buvo svarbūs, bet neperdaug. Pagelbėti mažai ką jisai tegalėjo, – galėjo tiktai kenkti. Daugelį jis siūlė paleisti iš lagerio, bet Berlynas jo pasiūlymo neatsižiūrėdavo. Berlynas atsižiūrėdavo tiktai jo neigiamo atsiliepimo.

Lageryje būdavo vykdomos mirties bausmės, – kartais viešai, kartais neviešai. Kartais, būdavo, reikia pakarti keliolika žmonių. Tačiau korimas – nuobodi procedūra. Kartuvės lageryje tiktai vienos tebuvo, tilpdavo jose tiktai vienas – du. Kol juos pakarsi, kol nukabinsi, kol kitiem virvę užnersi... Paskutiniesiem baisiai pabosta savo eilės laukti. Ir valdžiai nuobodoka pasidaro. Šitokiais atvejais buvo praktikuojama kita procedūra.

Tuomet, būdavo, du – tris pakaria, o kitiem į pakaušį kulką varo. Šiam pastarajam reikalui uždarame ruime buvo įtaisyta tokia būdelė, į telefono pasikalbėjimo punkto kabiną panaši, užpakalinėje sienoje turėjusi plyšį, pailgą tokį. Atvestąjį į ruimą mirtininką pasitinka esesininkas, balta gydytojiška marška apsisiautęs. Jisai pačiupinėja mirtininko pulsą, širdies neva pasiklauso, veda į būdelę neva pasverti ir ūgiui pamatuoti, prišlieja jo nugarą prie pailgojo plyšio, iš kurio tuo tarpu lenda kulka stačiai į pakaušį. Va, šitokį šaudymo darbą baisiai mėgdavo Traugotas Majeris. Tai buvo jo privilegija, jo sportas.

Vokiečių esesininkų tarpe šitoksai žmonių žudymas buvo laikomas labai garbingu būdu: kurgi ne – Trečiojo reicho priešus naikina! Kai pats Majeris, pagiriom sirgdamas ar dėl kitų priežasčių, negalėjo šio garbingo darbo atlikti, žemesnieji esesininkai varžėsi, prašėsi, kad tik jam, ne kitam, būtų leista paspraginti! Ne kiekvienas tokią laimę turėdavo, – ne kiekvienam leisdavo. Tiktai moterų žydžių pats Majeris nešaudydavo, – jam tai buvo per menkas objektas, – jis jas užleisdavo mažesniesiem.

Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo. Pavyzdžiui, 1944 metų kalėdom lageryje buvo padaryta eglaitė. Ne eglaitė, bet didžiulė eglė buvo atitempta ir įvairiaspalvėm elektros lemputėm apkabinėta. Pirmą kalėdų dieną Majeriui išėjo toks reikalas porą katorgininkėlių viešai pakarti. Jo įsakymu šalia žiburiuojančios eglės buvo pastatytos kartuvės. Tam tikru skambalu iškilmingai buvo sušaukti visi katorgininkai, dailiai išrikiuoti: tuodu katorgininkėlių buvo labai gražiai kalėdų proga pakarti šalia eglelės su margaspalvėm lemputėm. Taip ir buvo visą kalėdų pirmą dieną iki vakaro: čia spindi, žybčioja eglė savo žiburėliais, čia šalia jos – pakaruoklėliai kabalduoja.

Pavyzdingas to Majerio skonis buvo!

1944 metų rudenį išėjo dar opesnis reikalas. Vieną vakarą reikėjo pakarti ar sušaudyti apie tris dešimtis lenkų.

Surinko tuos lenkus mirtininkėlius vėlai vakare, sustatė atskirai patvoryje, surišo jiem rankas užpakalyje. Žinoma, jiem niekas nesakė, kam visa tai daroma. Žinoma, visi jie puikiai jau žinojo, kur juos ves ir ką jiem darys. Kaip jie jautėsi patvoryje stovėdami, gali kiekvienas įsivaizduoti kaip nori...

Susiglaudę krūvoj, jie atsiraišiojo vienas kitam rankas, – jos paprasčiausiom virvelėm buvo suraišiotos. Išvesti už lagerio vartų, pakeliui į kartuves jie pasileido bėgti kur kas gali. Papliupo sargybos ugnis, – iš automatų, iš kulkosvaidžių. Iššaudė visus pabėgėlius net su kaupu: priedui nušovė tris kalinius, barake lovose ramiai begulinčius; barako sienos – iš plonų lentų, o kulka patamsyje velniai žino kur lenda...

Tiesa, ne visi pabėgėliai buvo mirtinai iš karto nušauti. Daugelis jų buvo tik sužeista. Juos pribaigė pats Majeris, pas kiekvieną atsilankydamas jo gulimoje vietoje. Surasti sužeistuosius padėjo įvairūs lagerio savivaldos pareigūnai: lagerio seniūnas, blokų viršininkai, kapai...

Už tokį jų pasidarbavimą Majeris jiem padovanojo alaus bačką. Jie savo rėžtu iš DAW dirbtuvių pavogė šešis litrus politūros, iš kurios pasigamino likerį – šamarlaką, iš kalinių siuntinių prisiplėšė dešros, kumpio, sūrio – iškėlė lageryje pirmą, oficialiai leistą, razbaininkų balių!

Razbaininkų balius nepratusiem ar kiek silpnesnių nervų žmogui – iš viso gana klaikus daiktas. Bet toksai balius koncentracijos lagerio sąlygose, kur susirinko ne eiliniai plėšikėliai, bet razbaininkai meisteriai, razbaininkai klasikai, va, tai bent balius buvo!

Vienam šitokiam baliui pamatyti apsimoka patekti į koncentracijos lagerį: niekur pasauly už jokius pinigus tokios velniavos nepamatysi! Po baliaus Majeris sušaukė visus lagerio kalinius. Pamokslą jiem pasakė:

– Esą, va, anie kvailiai bėgo – ir buvo iššaudyti visi iki vieno. Ko jiem esą buvę bėgti? Nebėkite ir jūs, niekur nepabėgsite, iššaudysiąs visus. O lageryje – nieko blogo jum neatsitiksią. Žinoma, jeigu ateisiąs reikalas ką pakarti – jis mielai pakarsiąs, bet kas čia tokio? Bet šiaip – nieko blogo kaliniam nebūsią. Bėgti esą niekam jis nepatariąs..

Žinoma, kad pakars – kas čia tokio? Ar maža žmonių buvo jau pakarta – ir kas jiem blogo atsitiko?

Pagaliau mirti juk vis tiek kada nors reikės! Koks skirtumas, anksčiau ar vėliau?

Šitą Majerio sancta simplicitas vis dėlto reikia jam atleisti: jis buvo šventai įsitikinęs, kad kaliniai nėra žmonės.

XXVI. Raporto vadovas

Po lagerio viršininko antra itin svarbi kaliniam figūra buvo raporto dalies vadas – Rapportführer. Jis buvo tiesioginis lagerio viršininko pagalbininkas, – jo pareigos buvo prižiūrėti kalinių lagerio vidaus tvarką, sekti ir bausti kalinių visokius nusikaltimus lagerio ribose, kas dieną patikrinėti kalinių sąstatą ir, žinoma, rūpintis, kad niekas nepabėgtų, – ir pranešinėti lagerio viršininkui arba komendantui, jeigu šis teikias ateiti į patikrinimą, lagerio sąstatą ir dienos įvykius.

Pas mus raporto dalies vadas buvo Arno Chemnicas [Arno Chemnitz], civiliame gyvenime buvęs viešbučio durininkas.

Tai buvo aukštas sudžiūvęs vyras trijų dešimčių metų, bet atrodė turįs jau ne mažiau keturių dešimčių penkių. Vaikščiojo truputį sutraukęs pečius, lyg besirengdamas kuprelę užsiauginti.

Per anksti vyras paseno, – įvairios gausios nuodėmės buvo prislėgusios jo sąžinę, jeigu tiktai iš viso jis ją kada nors buvo turėjęs.

Tai buvo itin niaurus ir atkaklus banditas.

Tai buvo visiškai menko išsilavinimo berniokas. Dar pusberniu tebebūdamas, įstojo į nacių organizaciją, dalyvavo įvairiose žudynių ekspedicijose, lageryje prisitarnavo aukštesnio kareiviško laipsnio, – buvo SS Hauptscharführer, – pagal pėstininkų supratimą būtų galėjęs būti vyresnysis feldfebelis.

Visuomet klaikiai paniuręs, visuomet nekalbus. Retkarčiais, būdavo, jisai šiek tiek pagyvėja, jo veide net šypsena blykstelėja, – tai atsitikdavo tuomet, kai susieidavo jisai su savo globojamais lagerio kaliniais banditais ir imdavo šnekėti su jais apie medžioklę, apie šunis, apie linksmas mergiotes...

Su kitokios profesijos žmonėmis jisai neturėdavo ko kalbėti.

Ateina jis, būdavo, i mūsų raštinę, atsisėda į kampą ir tyli. Tyli valandą, tyli dvi, nieko neveikdamas.

Kad nors nusikeiktų, biaurybė! Vis būtų ne taip klaiku, bet jis ir to nedarydavo. Tyli – ir galas. Užtat ir tarnybos reikalais su juo nebuvo galima susikalbėti. Paklausk jo, būdavo, ko tarnybos reikalais, – jis kažką panosėje numykia, tuoj pasikelia ir išeina. Perkūnas jį žino, ar jis nenorėjo su mumis kalbėti, ar niekuomet nežinojo, kas atsakyti į klausimą. Tiktai šitokiu būdu jis ir buvo galima išprašyti iš kambario, kad jis mūsų raštinėje daugiau nesmurgsotų ir kad darbo metu būtų galima bankrutkė susisukti.

Dirbti reikėjo viskas savarankiškai. Kur, būdavo, kokį SS feldfebelį paskirsiu į dežuravimą, kurį – atostogų paleisiu, – jis visuomet patvirtina mano planą ir potvarkius. Tokiu būdu aš ir galėjau tvarkyti SS feldfebelių darbą, – tų pačių feldfebelių, kurie kiekvieną momentą galėjo mane nudobti ar pakarti.

Kartą 1944 metų pavasarį pasišaukia Chemnicas į raštinę vieną lenką tokį.

– Tai tu skaitai angliškas knygas?

– Taip, pone raportfiureri, skaitau.

Tyla. Chemnicas pirštais stalą barškina. Po trijų minučių:

– Tai tu manai, kad karą laimės anglai? Ir kitiem pasakoji?

– Taip, pone raportfiureri, pasakoju. Aš esu giliai įsitikinęs, kad vokiečiai karą jau prakišo.

Tyla. Chemnicas pirštais stalą barškina. Anglomanas lenkas stovi prieš jį išsitempęs. Praeina trys minutės. Praeina penkios minutės. Praeina aštuonios minutės... Staiga Chemnicas pašoka it katinas, botagu peršliotas, ir smogia lenkui kumščiu per žandą.

– Weeeg! – atseit, lauk! – cypte sucypia jisai susvyravusiam anglomanui.

Anglomanas verčiasi pro duris. Chemnicas vėl atsisėda ir tyli. Praslenka vėl dešimt – penkiolika minučių. Chemnicas pro dantis sušnypščia:

– Kiaulė! – skubiai atsikelia ir išeina.

Tuo lenko kvota dėl politinės propagandos ir baigta. Nieko tam anglofilui dėl jo įsitikinimų vėliau ir nebuvo. Ir iš viso, lageryje buvo galima kalbėti laisvai, ką nori. Kalinys niekuo nerizikavo. Blogiau už lagerį gi nieko jam nebebus. Pagaliau ir valdžia buvo įsitikinusi, kad kaliniai gyvi iš lagerio vis tiek neišeis, tai ar ne vis tiek, ką jie šneka?

Bet ne visuomet Chemnico kvotos kaliniam taip lengvai pasibaigdavo.

Kai Chemnicas kvočia, kalinys vis tiek turi prisipažinti kaltas esąs. Chemnicas jį muš tol, kol jis prisipažins. Vis tiek, kaltas ar nekaltas, gaus penkias dešimtis lazdos smūgių, šimtą, du šimtu...

Be lazdos ar iš vielų susukto, guma apitempto rimbo, kitos tardymo priemonės Chemnicas neturėjo. Kvočiamajam prisipažinti kaltu buvo daug patogiau. Prisipažinsi – Chemnicas nebemuš. Tiktai Majeris parašys į Berlyną raportą. Po kokių trijų mėnesių ateis iš Berlyno raštas su oficialiai paskirta bausme, – penkiais, septyniais, dešimčia, penkiolika, retkarčiais dvidešimt penkiais smūgiais. Tuomet ši bausmė vykdoma iškilmingai. Ateina komendantas, ateina gydytojas Heidelis, ateina kiti aukšti pareigūnai. Tave gražiai ant ožio paguldo. Vienas lagerio budelis apžergia tavo galvą, mandagiai šlaunimis suspaudžia, kad tu jos be reikalo nemataruotum. Kitas budelis, nusiėmęs švarką, atsiraitęs rankoves, tau gražiai į užpakalį šveičia. Sportiškai maždaug, su atsidūksėjimais: žybt-žybt-žybt... Tu gali būti apsimovęs keliomis poromis storų kelnių, – prieš operaciją niekas jų netikrina. Po operacijos reikia kelnės nusimauti, ponui komendantui ir visai garbingajai komisijai reikia parodyti toji kūno dalis, kuri „Prancūzijoje pagal įstatymus rykštėmis nebaudžiama“, – ir gali vėl kelnes užsimauti. Ir visa.

Visa baigta kuo gražiausiai. Tiktai avansas, tardymo metu gautas iš Chemnico, kartais – paties Majerio priežiūroje, čia, žinoma, neįskaičiuojamas. Tai buvo gal iš viso vienintelė pasaulyje avanso rūšis, iš kurios niekuomet atsiskaityti nereikėjo. Ir vis dėlto kaliniui neapsimokėjo tasai avansas imti, – visa daug pigiau atseidavo iš karto prisipažinus, vis tiek, kaltas ar nekaltas buvai.

Teisybė, buvo vis dėlto viena priemonė – ir nuo avanso išsigelbėti, ir kaltu neprisipažinti. Ta priemone kaliniai naudojosi svarbesniais atvejais. Tai buvo – vidurių paleidimo priemonė. Ypač patartina būdavo prieš tardymą ricinos ar šiaip kokios velniškos smarvės puslitris išlenkti.

Vos tik prasidėjo tardymas, – žiūrėk, – Majeris jau užsiėmė nosį.

– Tfu, velnias! – šaukia tuomet Majeris, – lauk jį iš kambario!

Tardomąjį kalinį pasipiktinęs Majeris išmeta iš kambario lauk, – šiam, žinoma, to ir tereikėjo. Kvota tuo ir baigiasi, avansas visiškai menkas, – apie jį ir kalbėti neverta.

Kartais Chemnico kvota būdavo smarkiai paįvairinama. Pavyzdžiui, Chemnicas reikalauja, kad kvočiamasai išduotų savo bendrininkus. Gerai dar, jeigu tokie buvo. Bet kas daryti, jeigu jų nėra? Muš gi tave vis tiek, kol ką nors išduosi! Tuomet kvočiamasai pasako kokią pavardę, kokio nors priešo ar konkurento. Tuojau pašaukiamas ir tariamasai bendrininkas. Tas, žinoma, ginasi, skuzavojasi, esą šis šunų išgama jį neteisingai įskundęs.

– Tai tu sakai, jis tave neteisingai įskundė? – šypsosi Chemnicas.

– Taip, taip, pone raportfiureri, tas niekšas apšmeižė mane!

– Jeigu taip, še, imk bizūną ir rėžk jam į kailį už tokį niekšišką darbą.

Nekaltai įskųstasai ima bizūną ir visiškai nuoširdžiai rėžia skundikui, – gyvate, žinosi, kaip nekaltai skųsti!

Skundikas įširsta, paraudonuoja, skundžia dar nuoširdžiau. Jis galvoja, kad sėbras galėjo vis dėlto kiek žmoniškesnis būti, – galėjo, šėtonas, taip smarkiai ir nekirsti!

– Tai tu sakai, kad jis, – sako Chemnicas skundikui, – taip pat kaltas, kaip ir tu, ir dar drįsta tave mušti? Še, bizūnas, rėžk jam atgal.

Skundikas tariamajam bendrininkui rėžia taip pat nuoširdžiai.

Šitokiu būdu kalinių tarpusavis plakimasis pasikartoja keletą kartų. Kaliniai vis labiau įširsta, sukaista. Vienas kitam kad jau kerta – tai kerta! Chemnicas juokias, kvatojas patenkintas, tokį puikų vaidinimėlį surežisavęs!

Rezultate surašoma protokolas, – abu kaliniai esą kalti. O jiedu išeina iš kambario, besikoliodami, besikeikdami, besimušdami savo tarpe.

Šį kovos būdą Chemnicas labai mėgdavo, – vartodavo jį gana dažnai.

Chemnicas paprastai pavaduodavo Majerį kulkų į pakaušį reikalu. Kai kada jis pats, asmeniškai, padėdavo ir prie kartuvių budeliam darbuotis, ypač – kai koks vokietis buvo kariamas.

Chemnicas darydavo kalinių sąstato patikrinimą rytais ir vakarais. Pagal skambalą kaliniai iškilmingai išsirikiuoja, padaro „štilštandą“ ir „Mützen ab“, blokų viršininkai apie esamą sąstatą praneša Chemnicui, o šis jau raportuoja aukštesnei valdžiai. Ši procedūra vadinos Appell.

Rytiniai apeliai praeidavo gana greitai. Bet vakariniai – suk juos velniai! Kartais visiškai šlykščiai nusitęsdavo. Chemnicas versdavo dažnai visą lagerį vokiškas vergų giesmes giedoti. Ateina žmonės iš darbo, mirtinai pavargę, vos besilaiką ant kojų, išalkę, sušalę, o čia Chemnico įsakymu turi stovėti ir valandą, ir kitą – ir giedoti vergų giesmes net apie lagerio naudingumą!

Chemnicas skirdavo visus lagerio „savivaldos“ pareigūnus, – blokų viršininkus, raštininkus, kapus ir kita. Skirdavo jis daugiausia kriminalistus, – vagis, plėšikus, galvažudžius ir kitus jo dvasiai artimus padarus. Kad lagerio vidujis gyvenimas buvo pavestas galvažudžių-razbaininkų žiniai – tai buvo grynai Chemnico nuopelnas.

Chemnicas baisiai nekęsdavo mūsų, lietuvių, bloko, – iš viso jis nepakęsdavo inteligentų. Nuolat koliodavo mus biauriausiais žodžiais, ketindavo mus iškarti ir iššaudyti ir dar kažkokių esesiškų šunybių ketino mum pridaryti. Kartais mūsų palangėje iš revolverio paspragindavo, bet realiau paliesti vis dėlto nedrįsdavo, – mes buvome paties Majerio, ne Chemnico žinioj.

Iš visų inteligentų lageryje jisai pasitikėjo tiktai dviem lenkais, raštinėje dirbusiais, ir – deja, deja! – manimi, – taip bent pats ne kartą buvo pasakęs! Kodėl jis taip manė, sunku pasakyti. Nebent todėl, kad ir aš, kaip jis, visuomet tylėdavau, – jis ir mane, tur būt, niauriu banditu laikė...

Aptarnaudavo jisai daugelį Štuthofo miestelio našlių ir gyvanašlių. Patsai turėjo šeimą, – žmoną, vaikų kažkur Tiuringijoj, prie Veimaro. Siuntinėjo jai iš lagerio įvairių siuntinių. Dažnokai važinėdavo šeimos atlankyti, nuveždamas jai dar gausesnių dovanų, – lagerio ištekliai buvo jam neišsemiami.

Galimas daiktas, namie buvo jisai ir neblogas papunis.