Na, su blokavu ir šreiberiu dar būtų galima šiaip taip verstis. Visa nelaimė, kad jie buvo ne vieni. Bloke visokios valdžios buvo kaip dėlių kūdroje. Po blokavo ir šreiberio ėjo vadinami štubavieji, tam tikro kambario, pavyzdžiui, miegamojo ruimo šeimininkai, su kuriais taip pat reikia geruoju sugyventi, nes ir jie gali žmogų gyvą suėsti. Buvo dar duonos piaustytojai, marmelado tepėjai, sriubos dalytojai, bliūdelių mazgotojai, barzdaskučiai, kurie tau žandus ir viršugalvį akėčkuoliais grando, – perkūnas juos žino, kiek tos valdžios buvo tenai. Ir su visais reikia gi gražiuoju, geruoju sugyventi!

Gauna, būdavo, 1943 metais kalinys iš namų siuntinį – geresnę siuntinio dalį jam oficialiai atima blokfiureris ir blokavas su šreiberiu. Atima savo nuožiūra. Pavyzdžiui, blokfiureris, – jis irgi žmogus. Ir jam gyventi reikia. Jis turi ir pačią, ir vaikų, ne kartą – ir dar vieną kitą gyvanašlę, – ši publika taip pat reikia maistu aprūpinti, kaipgi kitaip? Likusiai bloko valdžiai taip pat šis tas reikia pasukti... Pagaliau kalinio siuntinys vis tiek turi būti likviduotas tą pačią dieną, kada jis gautas. Likučių nėra kur padėti. Į darbą pasiimti negalima, – draudžiama. Tenai tikrai viską atims. Paliksi lovoj po pagalviu – pavogs vis tiek, – po pagalviu daiktai laikyti net draudžiama! Kurgi kitur pasidėsi? Et, jau verčiau geruoju valdžiai atiduoti negu nežinomam vagiui palikti! Valdžia vis gal dar kada kaip nors atsižiūrės?