Trečia, tai buvo betarpis lagerio administratorius. Jisai duodavo toną visam lagerio vidujam gyvenimui. Jis buvo aukščiausias pareigūnas visų kalinių tarpe. Jis pristatydavo Chemnicui skirti blokavus, šreiberius, kapus, puskapius ir kitus pareigūnus. Savo kandidatus pravesdavo kartais net prieš Chemnico norą. Nuo devintos valandos vakaro iki penktos ryto jis buvo pilnas kalinių lagerio šeimininkas: be komendanto leidimo joks esesininkas, išskiriant tiktai budintį ir Majerį su Chemnicu, neturėjo teisės ateiti į lagerį. Seniūnas galėjo tokio esesininko į lagerį neįsileisti. Seniūnas galėjo savarankiškai daryti kratas po įvairius blokus, krėsti, tardyti, mušti ir užmušti. Kažkaip jau susidarė 1944 metų rudeniop, kad seniūno gyvenamojo bloko prausykloje per savaitę pasikaria vis vienas ar du kaliniai. Lageryje visi žinojo, kad šitą pareigą jiem atlikti padėdavo seniūnas, bet už šią pagalbą jisai nė karto nebuvo turėjęs mažiausio nemalonumo. Paskutiniais laikais jis turėjo nuosavą šunį vilką, Chemnico dovanotą, ir nuosavą dviratį, su Chemnico žinia iš valdžios sandėlių vogtą.

Seniūnas kalinių valgio iš virtuvės neimdavo, – jį turėjo išlaikyti savo maistu blokavieji, – jie turėjo jam mokėti didelę duoklę. Juo labiau, kad seniūnas ir išlaidų didelių turėdavo, – reprezentacijai ir kitiem reikalam.

Pavyzdžiui, Chemnicas nori įsiteikti komendantui. Nori kokių nors švenčių proga padaryti jam dovaną. Šaukia Chemnicas pas save lagerio seniūną:

– Va, pagal šį piešinį turi būti padarytas vežimas. Pirmos rūšies medžiaga ir darbas. Bus?

– Jawohl, – atsako seniūnas, – žinoma, bus.