Seniūnas turi pasirūpinti medžiaga. Jeigu jos nėra SS ar DAW sandėliuose, jis turi pasirūpinti, kad ji būtų išrašyta. Medžiagai susiradus, jis turi organizuoti medžiagos iš sandėlių išvogimą. Jis turi pasirūpinti, kad darbas dirbtuvėse vyktų galimai slaptai, – kad nematytų dirbtuvių viršininkai esesininkai. Pagaliau jis turėjo pasirūpinti slaptu padirbto vežimo iš dirbtuvių ir iš lagerio išgabenimu!

Seniūnas visa tai puikiai atlikdavo.

Vieną kartą šitokiu būdu suorganizavo vežimą, kitą kartą – puikiausias roges. Kokią puikią organizaciją jis privalėjo turėti! Visa tai, žinoma, kainuodavo!

Juo labiau, kad labai keisti buvo tie SS vyrai. Vogdavo visi jie be išimties, ir visi žinojo tai, bet kažkodėl vienas nuo kito labai slėpdavosi. Skundė vienas kitą Berlynui, riejosi ir piovėsi it šunes dėl kaulo...

Vežimas, važys – yra. Bet tai – dar ne viskas. Chemnicas nori komendantui dovanoti pakinkytą vežimą. Bet arklių lageryje nėra. Jų čia negamina. Reikia jie laisvėje pirkti. Tai kainuoja jau geroką sumą. Chemnicas, vargšas feldfebelis, gaudamas tokią skurdžią algelę, negi savo pinigais pirks arklius!

Lagerio seniūnas turi suorganizuoti lageryje įvairias brangenybes – ir tiek jų! – kad būtų galima už jas karo metu poris arklių nupirkti!

Komendantas gavo dovanų pakinkytą vežimą, – sėda su žmonele ir važiuoja. Jam visiškai nerūpi, iš kur tas feldfebeliukas karo metu galėjo tokius daiktus gauti.

Dovanų reikalavo ne vienas Chemnicas. Jų reikėjo ir komendantui, ir Majeriui ir kitiem SS vyram, kurie turi ir savo aukštesnius viršininkus, ir savo šeimas. Ir visa tai turi parūpinti lagerio seniūnas!

Rūpesčių seniūnas turėjo pilną skverną. Baisiai reikalingas žmogus jis buvo lagerio valdovam.