Seniūnas turi pasirūpinti medžiaga. Jeigu jos nėra SS ar DAW sandėliuose, jis turi pasirūpinti, kad ji būtų išrašyta. Medžiagai susiradus, jis turi organizuoti medžiagos iš sandėlių išvogimą. Jis turi pasirūpinti, kad darbas dirbtuvėse vyktų galimai slaptai, – kad nematytų dirbtuvių viršininkai esesininkai. Pagaliau jis turėjo pasirūpinti slaptu padirbto vežimo iš dirbtuvių ir iš lagerio išgabenimu!

Seniūnas visa tai puikiai atlikdavo.

Vieną kartą šitokiu būdu suorganizavo vežimą, kitą kartą – puikiausias roges. Kokią puikią organizaciją jis privalėjo turėti! Visa tai, žinoma, kainuodavo!

Juo labiau, kad labai keisti buvo tie SS vyrai. Vogdavo visi jie be išimties, ir visi žinojo tai, bet kažkodėl vienas nuo kito labai slėpdavosi. Skundė vienas kitą Berlynui, riejosi ir piovėsi it šunes dėl kaulo...

Vežimas, važys – yra. Bet tai – dar ne viskas. Chemnicas nori komendantui dovanoti pakinkytą vežimą. Bet arklių lageryje nėra. Jų čia negamina. Reikia jie laisvėje pirkti. Tai kainuoja jau geroką sumą. Chemnicas, vargšas feldfebelis, gaudamas tokią skurdžią algelę, negi savo pinigais pirks arklius!

Lagerio seniūnas turi suorganizuoti lageryje įvairias brangenybes – ir tiek jų! – kad būtų galima už jas karo metu poris arklių nupirkti!

Komendantas gavo dovanų pakinkytą vežimą, – sėda su žmonele ir važiuoja. Jam visiškai nerūpi, iš kur tas feldfebeliukas karo metu galėjo tokius daiktus gauti.

Dovanų reikalavo ne vienas Chemnicas. Jų reikėjo ir komendantui, ir Majeriui ir kitiem SS vyram, kurie turi ir savo aukštesnius viršininkus, ir savo šeimas. Ir visa tai turi parūpinti lagerio seniūnas!

Rūpesčių seniūnas turėjo pilną skverną. Baisiai reikalingas žmogus jis buvo lagerio valdovam.

Suprantama, ir valdovai turėjo jam kuo nors atsilyginti. Turėjo pro pirštus žiūrėti į tai, kaip jis, vogdamas valdovų naudai, ir savęs neužmiršdavo.

Puikiai gyveno lagerio seniūnas! Puikiai apsirengęs nuolat gėrė uliavojo, snukius daužė, uodegas kapojo ir sąžiningai korė Trečiojo reicho priešus.

Ne kiekvienas galėjo tokias sudėtingas pareigas eiti. Tam reikalui buvo parenkama speciali publika, – geri specialistai.

XXVIII. Seniūnas Arno Lėmanas

1943 metų pradžioje lageris buvo mažiukas, bet seniūnai jame buvo du: Arno Lėmanas ir Fricas Zelionkė.

Lageris buvo ne tiktai mažas, bet ir biednas. Ne tiktai nebuvo kas dviem seniūnam veikti, bet ir vogti neužtekdavo ko. Baisiai nuobodu buvo dviem tokiem tvirtiem, sveikiem vyram be darbo bindzinėti po lagerį, – nėr kas veikti, nors pasiusk! Visas gyvenimo įvairumas būdavo – kai tekdavo kas nors karti. Kai pakaruoklių nėra – nors pirštus graužk. O pakaruoklių, kaip tyčia, maža tebūdavo: kaliniai labai greitai pereidavo į klipatų luomą ir mirdavo be jokios seniūnų pagalbos.

Savo skurdžią būklę juodu paįvairindavo kalinių kamantinėjimais. Lėmanas specializavosi įvairias revizijas daryti, Zelionkė – snukius daužyti.

Lėmanas daro, būdavo, reviziją, ar pas kokį driskių klipatėlę, kinkas vos vos bepavelkantį, valstybiniame švarkpalaiky visos sagos prisiūtos, ar jis kišenėje vietoj nosinės – visos gi nosinės iš pat pradžios jam buvo atimtos! – kokio skuduro nesinešioja, ar jis neturi kokio skarmalo žaizdom raišioti, ar duonos kokios plutelės nepaslėpė lovos pagalvyje...

Norėdamas mušti, pagalį visuomet gausi. Tas pat ir su revizija. Norėdamas revizuoti, kokią netvarką visuomet rasi. Ypač lageryje, ypač pas klipatas. Taip ir būdavo: Lėmanas revizuoja, Zelionkė – antausius skaldo.

Savaime suprantama, dviem tokiem vyram tas darbas buvo per menkas. Visiem buvo aišku: lageryje turi likti vienas seniūnas. Visas klausimas buvo tiktai: katras liks, katras eis su šakėmis aketę graibyti...

Na, – ir prasidėjo abiejų seniūnų tarpusavės imtynės, nusitęsusios daugiau pusės metų!

Prasidėjo imtynės su visomis diplomatijos gudrybėmis, su intrigomis, su suktybe, klasta, išdavyste, provokacija, pinklėmis... Kova vyko gyvybei ar mirčiai – visiškai taip pat, kaip buliaus su avinu.