Suprantama, ir valdovai turėjo jam kuo nors atsilyginti. Turėjo pro pirštus žiūrėti į tai, kaip jis, vogdamas valdovų naudai, ir savęs neužmiršdavo.

Puikiai gyveno lagerio seniūnas! Puikiai apsirengęs nuolat gėrė uliavojo, snukius daužė, uodegas kapojo ir sąžiningai korė Trečiojo reicho priešus.

Ne kiekvienas galėjo tokias sudėtingas pareigas eiti. Tam reikalui buvo parenkama speciali publika, – geri specialistai.

XXVIII. Seniūnas Arno Lėmanas

1943 metų pradžioje lageris buvo mažiukas, bet seniūnai jame buvo du: Arno Lėmanas ir Fricas Zelionkė.

Lageris buvo ne tiktai mažas, bet ir biednas. Ne tiktai nebuvo kas dviem seniūnam veikti, bet ir vogti neužtekdavo ko. Baisiai nuobodu buvo dviem tokiem tvirtiem, sveikiem vyram be darbo bindzinėti po lagerį, – nėr kas veikti, nors pasiusk! Visas gyvenimo įvairumas būdavo – kai tekdavo kas nors karti. Kai pakaruoklių nėra – nors pirštus graužk. O pakaruoklių, kaip tyčia, maža tebūdavo: kaliniai labai greitai pereidavo į klipatų luomą ir mirdavo be jokios seniūnų pagalbos.

Savo skurdžią būklę juodu paįvairindavo kalinių kamantinėjimais. Lėmanas specializavosi įvairias revizijas daryti, Zelionkė – snukius daužyti.

Lėmanas daro, būdavo, reviziją, ar pas kokį driskių klipatėlę, kinkas vos vos bepavelkantį, valstybiniame švarkpalaiky visos sagos prisiūtos, ar jis kišenėje vietoj nosinės – visos gi nosinės iš pat pradžios jam buvo atimtos! – kokio skuduro nesinešioja, ar jis neturi kokio skarmalo žaizdom raišioti, ar duonos kokios plutelės nepaslėpė lovos pagalvyje...

Norėdamas mušti, pagalį visuomet gausi. Tas pat ir su revizija. Norėdamas revizuoti, kokią netvarką visuomet rasi. Ypač lageryje, ypač pas klipatas. Taip ir būdavo: Lėmanas revizuoja, Zelionkė – antausius skaldo.

Savaime suprantama, dviem tokiem vyram tas darbas buvo per menkas. Visiem buvo aišku: lageryje turi likti vienas seniūnas. Visas klausimas buvo tiktai: katras liks, katras eis su šakėmis aketę graibyti...

Na, – ir prasidėjo abiejų seniūnų tarpusavės imtynės, nusitęsusios daugiau pusės metų!

Prasidėjo imtynės su visomis diplomatijos gudrybėmis, su intrigomis, su suktybe, klasta, išdavyste, provokacija, pinklėmis... Kova vyko gyvybei ar mirčiai – visiškai taip pat, kaip buliaus su avinu.

Bulius, įsiširdijęs ant kaimyno avino, baubia, mauroja, seiles žemėn varvina, ragais dirvoną plėšia, kojomis kapstosi, – atseit, aviną gąsdina ir dvikovon kviečia. Avinas, pakėlęs galvą, žiūri į kvailiojantį bulių.

– Mee-ee-ee! – sako avinas ir, nesulaukęs tinkamo atsakymo, staiga pasibėgėjęs, – pliaukš! – ragais buliui į pat snukio viršūnę. Bulius apstulbsta iš nustebimo. Išverstomis paraudonavusiomis akimis pažvelgia į klastingąjį aviną, besirengiantį naujam smūgiui:

– Mūūū! – palinguoja bulius galva, – su tokiu niekšu, kokiu pasirodė esąs avinas, jis daugiau nesimušiąs!

Bulius pasisuka, nutaręs pasišalinti iš kovos lauko. Tuo tarpu pasibėgėdamas avinas – pliaukš! – ragais buliui į užpakalines pakinkles.

Bulius visas virpa iš pasipiktinimo. Bulius neturi priemonių savo paniekai avino elgesiu pasakyti. Bulius bėga nuo avino slėptis į karvių kaimenę.

Va, lygiai kaip tas bulius išėjo ir Lėmanas kovoje su Zelionke. Arno Lėmanas – aukštas, diržingas, plataus veido ir tvirtų žandikaulių, šiek tiek pliktelėjęs, keturių dešimčių metų vyras, iš profesijos – sunkvežimio šoferis. Civiliame gyvenime turėjo bene trejetą žmonų, kiek vaikų – jis niekuomet neskaičiavo, – jo išmanymu, tai buvo moterų reikalas. Bylų nedaug teturėjo. Berods, tiktai du ar tris reicho piliečius buvo nudobęs, ne iš blogos valios, bet kad taip jau išėjo. Galima sakyti, beveik netyčia. Teismas, žinoma, to nepajėgė suprasti ir įkišo vargšą į kvailą kalėjimą. Lagerin pateko jisai taip pat ne iš blogos valios, greičiau – per nesusipratimą. Per vieną ginkluotą įsiveržimą į svetimą butą jisai tik trupučiuką revolveriu atsišaudė ir pasitaikiusį kirvį perkėlė kiton vieton. Užmušti jis nieko tenai neužmušė. Šiaip tiktai trupučiuką... ach, kas per smulkmeniškumas skaičiuoti tokius mažmožius!