Dievų miškas169-171 psl. · apie 5 min.
XXVIII. Seniūnas Arno Lėmanas42% kūrinio
169 psl.

Bulius, įsiširdijęs ant kaimyno avino, baubia, mauroja, seiles žemėn varvina, ragais dirvoną plėšia, kojomis kapstosi, – atseit, aviną gąsdina ir dvikovon kviečia. Avinas, pakėlęs galvą, žiūri į kvailiojantį bulių.

– Mee-ee-ee! – sako avinas ir, nesulaukęs tinkamo atsakymo, staiga pasibėgėjęs, – pliaukš! – ragais buliui į pat snukio viršūnę. Bulius apstulbsta iš nustebimo. Išverstomis paraudonavusiomis akimis pažvelgia į klastingąjį aviną, besirengiantį naujam smūgiui:

– Mūūū! – palinguoja bulius galva, – su tokiu niekšu, kokiu pasirodė esąs avinas, jis daugiau nesimušiąs!

Bulius pasisuka, nutaręs pasišalinti iš kovos lauko. Tuo tarpu pasibėgėdamas avinas – pliaukš! – ragais buliui į užpakalines pakinkles.

Bulius visas virpa iš pasipiktinimo. Bulius neturi priemonių savo paniekai avino elgesiu pasakyti. Bulius bėga nuo avino slėptis į karvių kaimenę.

Va, lygiai kaip tas bulius išėjo ir Lėmanas kovoje su Zelionke. Arno Lėmanas – aukštas, diržingas, plataus veido ir tvirtų žandikaulių, šiek tiek pliktelėjęs, keturių dešimčių metų vyras, iš profesijos – sunkvežimio šoferis. Civiliame gyvenime turėjo bene trejetą žmonų, kiek vaikų – jis niekuomet neskaičiavo, – jo išmanymu, tai buvo moterų reikalas. Bylų nedaug teturėjo. Berods, tiktai du ar tris reicho piliečius buvo nudobęs, ne iš blogos valios, bet kad taip jau išėjo. Galima sakyti, beveik netyčia. Teismas, žinoma, to nepajėgė suprasti ir įkišo vargšą į kvailą kalėjimą. Lagerin pateko jisai taip pat ne iš blogos valios, greičiau – per nesusipratimą. Per vieną ginkluotą įsiveržimą į svetimą butą jisai tik trupučiuką revolveriu atsišaudė ir pasitaikiusį kirvį perkėlė kiton vieton. Užmušti jis nieko tenai neužmušė. Šiaip tiktai trupučiuką... ach, kas per smulkmeniškumas skaičiuoti tokius mažmožius!

170 psl.

Aukščiausias jo pasididžiavimas buvo – jo griausminga gerklė. Retas kuris bulius čempionas būtų galėjęs su juo varžytis balso griausmingumu. Keikias, būdavo, Lėmanas po lagerį, kad net SS sargybiniai, sėdėdami bokšte ant vielų tvoros, nuo tų keiksmų smarvės čiaudėti ima.

Baisiai mėgo jisai garbę ir savo titulą – lagerio seniūnas!

Jo gimimo dieną visi lagerio kaliniai turėjo suruošti jo garbei iškilmingą paradą. Tai buvo gal pats kvailiausias paradas visoje pasaulio istorijoje.

Išsirikiavo keli tūkstančiai katorgininkų-vergų, sveikų, luošų ir visiškai klipatų klipatėlių, kuriuos blokavieji stumdo, biauroja ir lazdomis vanoja... Ir visa šita minia turi žygiuoti pro Lėmaną, aukščiau, ant tam tikro pjedestalo pasistojusį, – turi iškilmingu katorgininkų maršu praeiti. Turi meistriškai – katorgininkiškai pražygiuoti. Turi jo garbei pražygiuodami giesmes katorgininkiškas giedoti. Prošal, pro jį praeidami, turi daryti „Mützen ab“ ir šaukti jo garbei ura!

Lėmanas priiminėjo paradą. Lėmanas džiaugėsi. Lėmanas buvo laimingas. Lėmanui iš pasitenkinimo platusai smakras blizgėjo. Lėmanas buvo kvailas per visą pilvą.

Lėmanas buvo vokietis patriotas: savo veikloje rėmėsi vokiečių partija, kurios 80–90% buvo kriminalistai ir homoseksualistai.

Jis buvo vokiškai prie šeimos prisirišęs. Baisiai mylėjo jisai vaikus. Teisingiau, vaikų motinas, kol dar vaikų nėra. Pasinaudodamas seniūno teisėmis, susiuostė su moterų bloko viršininke, pani blokova, ir šeimyniškai vertėsi su ja.

Pani blokova – irgi buvo gera! Lenkė, ponia Sofija. Politinė kalinė, lagerin patekusi už politinius lenkų susirinkimus jos bute, – namie palikusi šeimą. Apie penkiasdešimties metų. Sunki. Stora. Raukšlėta. Labai plačiu užpakaliu ir plonais pirštais. Savo išvaizda buvo panaši į karvę po devintojo veršio, su akiniais.

171 psl.

Savo bloko moteris labai drąsiai gynė nuo valdžios priekabių ir bausmių, šokdama kaip katė jai į akis, bet užtat pati savo mergužėlėm snukučius daužė ne blogiau už vyrus blokavus.

Ir ši moteris lenkė šeimyniškai susigyveno su vokiečiu banditu, su lagerio budeliu!

Lėmanui kažkoks šėtonas provokatorius ar pikčiurna juokdarys pakišo išdavikišką mintį – Lėmanas pasidavė piktai pagundai: jisai parašė lagerio valdžiai oficialų prašymą, kad jam oficialiai leistų kartu gyventi su ponia blokova. Tai esą jam būtinai reikalinga meilės ir sveikatos sumetimais. Jeigu, – rašė jis prašyme, – jo šeima kartais dar padidėtų, tai jis apsiimąs visą prieauglį išlaikyti nuosavomis lėšomis.

Majeris, gavęs tokį Lėmano raštą, susiėmė už pilvo, – juoktis jis jau nebegalėjo. Nė netikrinęs sveikatos, jis nutarė, kad Lėmanas netikėtai pamišo.

Nuo tos dienos Lėmano šaunusai vardas lageryje ėmė smukti ir smukti. Pani blokova, prijuoste šluostydama ašaras, tikino, kad visa tai yra – to prakeikto gyvatės, to Zelionkės, darbas.

Valdžia įsakė Lėmanui nusirišti kaklaryšį, kurį jis savarankiškai buvo pradėjęs nešioti. Liepė jam katorgininkiškai nusikirpti plaukus, – ir juos neteisėtai jis buvo užsiauginęs. Pagaliau pasodino jį į bunkerį.

Viešpatėli saldžiausias! Lagerio seniūnas, prieš kurį mes visi taip žemai galvą lenkėme ir nužemintai paradavome, atsidūrė bunkery! Vaje, kas pasaulyje dedas! Pani blokova apsipylė gailiomis ašaromis. Jos margas prijuostėlis visiškai sumirko.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl pasakotojas lagerio seniūnų Lėmano ir Zelionkės kovą paaiškina pasakėčia apie bulių ir aviną? Kokį poveikį sukuria ironiška Lėmano biografija?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pasakėčia galios kovą supaprastina iki gyvulių peštynių: garsus ir stiprus bulius, kaip Lėmanas, pralaimi klastingam avinui, kaip Zelionkė. Taip seniūnų intrigos ir diplomatijos gudrybės nuvainikuojamos ir tampa juokingos. Lėmano biografija pateikiama švelninančiais žodžiais („beveik netyčia“, „tik trupučiuką“), tarsi jį gintų advokatas, bet būtent dėl to jo nusikaltimai atrodo dar akivaizdesni. Ironija čia atima iš budelių bet kokią didybę.

Rašiniui: IronijaValdžia

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.