Savo bloko moteris labai drąsiai gynė nuo valdžios priekabių ir bausmių, šokdama kaip katė jai į akis, bet užtat pati savo mergužėlėm snukučius daužė ne blogiau už vyrus blokavus.

Ir ši moteris lenkė šeimyniškai susigyveno su vokiečiu banditu, su lagerio budeliu!

Lėmanui kažkoks šėtonas provokatorius ar pikčiurna juokdarys pakišo išdavikišką mintį – Lėmanas pasidavė piktai pagundai: jisai parašė lagerio valdžiai oficialų prašymą, kad jam oficialiai leistų kartu gyventi su ponia blokova. Tai esą jam būtinai reikalinga meilės ir sveikatos sumetimais. Jeigu, – rašė jis prašyme, – jo šeima kartais dar padidėtų, tai jis apsiimąs visą prieauglį išlaikyti nuosavomis lėšomis.

Majeris, gavęs tokį Lėmano raštą, susiėmė už pilvo, – juoktis jis jau nebegalėjo. Nė netikrinęs sveikatos, jis nutarė, kad Lėmanas netikėtai pamišo.

Nuo tos dienos Lėmano šaunusai vardas lageryje ėmė smukti ir smukti. Pani blokova, prijuoste šluostydama ašaras, tikino, kad visa tai yra – to prakeikto gyvatės, to Zelionkės, darbas.

Valdžia įsakė Lėmanui nusirišti kaklaryšį, kurį jis savarankiškai buvo pradėjęs nešioti. Liepė jam katorgininkiškai nusikirpti plaukus, – ir juos neteisėtai jis buvo užsiauginęs. Pagaliau pasodino jį į bunkerį.

Viešpatėli saldžiausias! Lagerio seniūnas, prieš kurį mes visi taip žemai galvą lenkėme ir nužemintai paradavome, atsidūrė bunkery! Vaje, kas pasaulyje dedas! Pani blokova apsipylė gailiomis ašaromis. Jos margas prijuostėlis visiškai sumirko.