Savo bloko moteris labai drąsiai gynė nuo valdžios priekabių ir bausmių, šokdama kaip katė jai į akis, bet užtat pati savo mergužėlėm snukučius daužė ne blogiau už vyrus blokavus.

Ir ši moteris lenkė šeimyniškai susigyveno su vokiečiu banditu, su lagerio budeliu!

Lėmanui kažkoks šėtonas provokatorius ar pikčiurna juokdarys pakišo išdavikišką mintį – Lėmanas pasidavė piktai pagundai: jisai parašė lagerio valdžiai oficialų prašymą, kad jam oficialiai leistų kartu gyventi su ponia blokova. Tai esą jam būtinai reikalinga meilės ir sveikatos sumetimais. Jeigu, – rašė jis prašyme, – jo šeima kartais dar padidėtų, tai jis apsiimąs visą prieauglį išlaikyti nuosavomis lėšomis.

Majeris, gavęs tokį Lėmano raštą, susiėmė už pilvo, – juoktis jis jau nebegalėjo. Nė netikrinęs sveikatos, jis nutarė, kad Lėmanas netikėtai pamišo.

Nuo tos dienos Lėmano šaunusai vardas lageryje ėmė smukti ir smukti. Pani blokova, prijuoste šluostydama ašaras, tikino, kad visa tai yra – to prakeikto gyvatės, to Zelionkės, darbas.

Valdžia įsakė Lėmanui nusirišti kaklaryšį, kurį jis savarankiškai buvo pradėjęs nešioti. Liepė jam katorgininkiškai nusikirpti plaukus, – ir juos neteisėtai jis buvo užsiauginęs. Pagaliau pasodino jį į bunkerį.

Viešpatėli saldžiausias! Lagerio seniūnas, prieš kurį mes visi taip žemai galvą lenkėme ir nužemintai paradavome, atsidūrė bunkery! Vaje, kas pasaulyje dedas! Pani blokova apsipylė gailiomis ašaromis. Jos margas prijuostėlis visiškai sumirko.

Valdžia padarė Lėmano turto patikrinimą, – jo būta jau keli lagaminai. Kokio gražaus turtelio Lėmanas buvo jau lageryje susikrovęs! Koks poris tuzinų puikiausių šilkinių kojinių, marškinių, kelnių. Šešios poros puikiausių batų. Kelios poros odinių pirštinių. Keli apsiaustai. Keli kostiumai. Keletas šveicariškų laikrodžių – ir daug kitokio turto, neskaitant tojo, kurį jis jau buvo suspėjęs už lagerio sienų išgabendinti.

Visiem buvo aišku: nusipelnęs pirmasai lagerio budelis jau likviduojamas. Visas klausimas buvo tiktai: kada ir kaip jis savo jaunąsias dieneles pabaigs.

Baigė tačiau visiškai netikėtai.

Keletą kartų jį su keliolika kitų vokiečių kalinių galvažudžių buvo pasiuntę į Gdanską krapštinėti anglų ir amerikiečių primėtytų bombų, kurios jom skirtu laiku nesiteikė sprogti. Buvo tikėtasi, kad jis tenai su tomis bombomis kaip nors pats susisprogdins. Vis dėlto neišsisprogdino, žaltys. Apvylė valdžios lūkesčius. Tuomet jį iš lagerio paleido. Bet vėl, – kas tai yra paleido?

Jį pasiuntė į kitą lagerį, Buchenvaldą, Tiuringijoj, netoli Veimaro. Buvo tenai tokia savotiška mokyklėlė. Kartkartėmis surinkdavo į ją iš įvairių lagerių nusipelniusius vokiečių galvažudžius, gerokai juos tenai palamdydavo ir sudarydavo iš jų tokį specialų SS galvažudišką dalinį, kurį tuojau siųsdavo į frontą, į pirmąsias linijas, į pavojingiausias vietas. Jie tenai, žinoma, ir žūdavo, jeigu kas nesugebėdavo pakeliui ar iš fronto pabėgti.

Va, į tokią mokyklėlę ir buvo pasiųstas mūsų lagermaršalas Lėmanas.

Baisiai verkė pani blokova dėl to. Gaila buvo žiūrėti į tą moterėlę akiniuotąją, pavėlavusios meilės kankinamą.

– Tai vis tas gyvatė, Zelionkė, jai esąs padaręs!

Porai savaičių praslinkus po Lėmano išsiuntimo, pani blokova atkeršijo tam gyvatei, Zelionkei, pačiu žiauriausiu būdu: susidėjo su tuo gyvate, Zelionke, gyventi tokiu pat būdu, kaip prieš tai gyveno su Lėmanu, – visiškai šeimyniškai. Tikrai, tai buvo labai piktas kerštas. Su tokia špėtnybe, kokia buvo pani blokova, meilautis – pasiutęs reikalas.

Tik to gyvatės, Zelionkės, širdis buvo tvirta: ji niekuo nesibiaurėjo.