Prunkščia Toni iš meiliškos apmaudos, visas krauju apsivarvindamas. Tuo tarpu – iš vienų ligoninės durų, iš kitų – iššoka dar keli berneliai, atplėšia Toni švarką ir ima jį velėti, dulkinti, kas – šluotkočiu, kas – pliauska. Privelėjo, vargšą, pritapijo ir išmetė sukruvintą seniūną pro duris į kiemą.

Skandalas neregėtas ir labai pavojingas. Kruvinos muštynės įvyko ligoninėj, triukšmas – didžiausias, nukentėjo valdžia – lagerio seniūnas!

Ir viso to priežastis – lageryje kuo griežčiausiai draudžiama ir baudžiama: lipšnieji santykiai su moterimis!

Išradingasai Toni Fabro, krypuodamas su apraišiotu subandažuotu snukiu, rado išeitį. Tučtuojau po lagerio vokiškąją dalį išsiplatino gandai, kad esą jį, Toni Fabro, kaip vokietį, užpuolė lenkai šovinistai ir paskersti norėjo. Jis vos vos iš po lenkiško peilio ištrūkęs...

Vokiečių žaliukų pasipiktinimas tokia lenkų išdavyste buvo itin karštas. Vokiečiai žalieji, susitelkdami krūvelėmis, galanda peilius – lenkus kad piausią – tai piausią! Lenkai taip pat traukia iš pakampių visokius instrumentus – galvažudžiam nepasiduosią.

Visame lageryje aistros verda, kunkuliuoja. Keiksmai, grūmojimai, provokacijos – taip ir pilas. Naujas vokiečių – lenkų karas, atrodo, nebeišvengiamas. Mūsų lietuviškasai blokas – ir tas dėl visa ko užsibarikadavo duris. Ką gi žinai: papiaus, o paskui įrodinėk, kad buvai ne vokietis ir ne lenkas.

Zelionkė Toni Fabro dėl visa ko paėmė savo apsaugon – savo bloke uždarė jį į prausyklą, kas buvo panašu į karcerį. Toje prausykloje kas savaitę kas nors pasikardavo...