Vokiškoji partija, nebesulaukdama oficialaus karo paskelbimo, avansu sutraškino kaulus vienam lenkui. Jis visiškai niekuo nebuvo kaltas. Dirbo sąžiningai miške savo darbą. Ir pavardė jo buvo visai ne lenkiška. Ji buvo grynai lietuviška. Tasai lenkas vadinosi Pranaitis, – taip ir dokumentuose buvo parašyta.

Kuo ramiausiai krapštinėjo jis savo kelmą miške. Vienas žaliukas vokietis iš patriotizmo smogė jam kuoku per galvą, kiti pribėgę žaliukai patraiškino jam kitus kaulelius. Po valandos tasai lenkas su lietuviška pavarde buvo jau ataušęs lavonas.

Nežinia, ar vokiškoji partija, nukariavusi Pranaitį, pasijuto jau pakankamai atkeršijusi už Toni Fabro sužalotą snukį, ar čia įsipynė kitokie politiniai sumetimai, tiktai jos karingasai įkarštis staiga atslūgo. Į bylą įsimaišė Zelionkė, pravedė kvotą ir ėmė griežtai palaikyti lenkų pusę. Čia esą jokio tautinio klausimo nebuvę, tiktai tas trigubas asilas, padūkęs tirolietis tasai, Toni Fabro, kvailiausiu būdu visą košę priviręs.

Savaime aišku, kad Fabro valdžios dienos buvo jau suskaitytos. Netrukus jis buvo išvežtas iš Štuthofo kažkur kitur. Prieš išvažiuodamas, prasėdėjo jisai kelias dienas bunkeryje. Jam išvažiuojant – niekas jam rankos nepadavė: nė vienas kriminalistas, nė pats Zelionkė, nebekalbant jau apie kitos rūšies kalinius.

Lagerio seniūnas vėl liko vienas Zelionkė, veikiai atgavęs savo senąją mušeikos formą, buvusią prieš kelionę į Buchenvaldą.

Veikiai prasidėjo nauja laiminga jo gyvenimo era. Jo galia lageryje dar labiau išaugo. Jis praturtėjo, pasidarė beveik milijonierius. Bet tai – visiškai atskiras reikalas.

Zelionkei išvykus į Buchenvaldą, pani blokova taip pat labai gailiai verkė, kaip ir po Lėmano išvykimo. Paverkė, paverkė – ir nusiramino: ką gi ji kita daugiau galėjo daryti? Juo labiau, kad netrukus pasigavo porą įdomesnių bernužėlių, – atsirado ir tokių amatorių!

Grįžęs iš Buchenvaldo, Zelionkė taip pat susirado jaunesnių mergužėlių, – atrodo, jas jam pasukdavo pani blokova... Šiuo atžvilgiu Zelionkė buvo gausiai aprūpintas, tiktai jis valdžiai nerašė tokių pareiškimų, kaip tasai bulius Lėmanas.

Taip Zelionkė ir džiaugėsi gyvenimo dovanomis, kol lagerio gyvenimo pabaigoje kaliniai jį patį gyvą suplėšė.

XXX. Raštinės švietalai

Abiejų jo esesybės Majerio raštinės dalių viršininkas buvo jaunesnysis SS feldfebelis – SS Unterscharführer – Bublicas. Sunku jam, labai sunku buvo šitokio aukšto SS kareiviško laipsnio prisiplakti. Labai ilgai buvo jisai SS Rottenführer – menkas seržantėlis.

Būdavo, ateina jisai į apatinį raštinės skyrių ir skundžias:

– Die andere sind befordet, und ich – saufe, – kiti gauna paaukštinimą, o aš – laku!

Teisybę pasakius, jis nė seržanto vardo nebuvo vertas.

Svarbiausios lageryje raštinės viršininkas, o vokiškai taisyklingai rašyti nemokėjo. Nuolat klausdavo kalinių – lenkų ir lietuvių! – kaip kas vokiškai rašyti reikia. Svarbesnius pranešimus jam vokiškai taip pat redaguodavo lenkai ir lietuviai – kaliniai. Pragaras jį žino, kaip su tokiu raštingumu jis galėjo prieš karą pieną savo žmonos krautuvėlėje Gdanske pardalioti?

Lageryje, žinoma, buvo jam lengviau negu žmonos krautuvėlėje. Darbo jis čionai nedirbo beveik jokio, – viską už jį padirbdavo kaliniai. Jis pats gi čia vertėsi laisva prekyba.

Lageryje jisai pusiau slapta laikė laikrodininką meisterį. Dėl valdžios akių priimdavo taisyti laikrodėlius kartais ir iš SS vyrų, daugiausia gi aptarnaudavo karo našles ir gyvanašles. Laikrodžius taisyti jam atsiųsdavo iš Gdansko, iš Berlyno, iš dar tolimesnių vietų, – geri, matyti, buvo laikrodiniai reikalai tuomet Vokietijoje, jei juos taisyti tekdavo siųsti į tokią dvokiančią skylę, kokia buvo Štuthofas. Už laikrodžių pataisymą našlės ir gyvanašlės mokėjo jam ir prekėmis, ir natūra – puikių gausių pajamų jisai turėjo! Tariant jo paties žodžiais, jis pats dažnai nežinodavęs, kokių dalykų jis yra taisytojas – Uhren ar Hurren, – laikrodžių ar lengvosios širdelės moterėlių...