Abiejų jo esesybės Majerio raštinės dalių viršininkas buvo jaunesnysis SS feldfebelis – SS Unterscharführer – Bublicas. Sunku jam, labai sunku buvo šitokio aukšto SS kareiviško laipsnio prisiplakti. Labai ilgai buvo jisai SS Rottenführer – menkas seržantėlis.

Būdavo, ateina jisai į apatinį raštinės skyrių ir skundžias:

– Die andere sind befordet, und ich – saufe, – kiti gauna paaukštinimą, o aš – laku!

Teisybę pasakius, jis nė seržanto vardo nebuvo vertas.

Svarbiausios lageryje raštinės viršininkas, o vokiškai taisyklingai rašyti nemokėjo. Nuolat klausdavo kalinių – lenkų ir lietuvių! – kaip kas vokiškai rašyti reikia. Svarbesnius pranešimus jam vokiškai taip pat redaguodavo lenkai ir lietuviai – kaliniai. Pragaras jį žino, kaip su tokiu raštingumu jis galėjo prieš karą pieną savo žmonos krautuvėlėje Gdanske pardalioti?

Lageryje, žinoma, buvo jam lengviau negu žmonos krautuvėlėje. Darbo jis čionai nedirbo beveik jokio, – viską už jį padirbdavo kaliniai. Jis pats gi čia vertėsi laisva prekyba.

Lageryje jisai pusiau slapta laikė laikrodininką meisterį. Dėl valdžios akių priimdavo taisyti laikrodėlius kartais ir iš SS vyrų, daugiausia gi aptarnaudavo karo našles ir gyvanašles. Laikrodžius taisyti jam atsiųsdavo iš Gdansko, iš Berlyno, iš dar tolimesnių vietų, – geri, matyti, buvo laikrodiniai reikalai tuomet Vokietijoje, jei juos taisyti tekdavo siųsti į tokią dvokiančią skylę, kokia buvo Štuthofas. Už laikrodžių pataisymą našlės ir gyvanašlės mokėjo jam ir prekėmis, ir natūra – puikių gausių pajamų jisai turėjo! Tariant jo paties žodžiais, jis pats dažnai nežinodavęs, kokių dalykų jis yra taisytojas – Uhren ar Hurren, – laikrodžių ar lengvosios širdelės moterėlių...

Lageryje termino vogti kaip ir nebuvo. Vagis buvo tasai, kur pavagia duonos plutą, ropę kokią, porą bulvelių, dvokiantį pašarinį griežtį. O kas, būdavo, nudžiauna laikrodį kokį, angliškos medžiagos kostiumą, siuvamą mašiną ar motorą, – tas buvo ne vagis: tas buvo organizatorius. Vagystė lageryje buvo griežtai draudžiama, bet organizacija – toleruojama. Organizatorius buvo iniciatyvos žmogus. Organizatorius vargšų neskriausdavo, – iš vargšo nėra ko nuorganizuoti. Organizatorius viską organizuodavo iš valdžios, iš SS ar DAW sandėlių.

Kas be ko, nuo organizatorių šiek tiek nukentėdavo ir lagerio vargšai. Kai nuorganizuoja iš virtuvės sandėlių cukraus kokį maišą kitą, margarino, kruopų, duonos – atitinkamu kiekiu kaliniam keliom dienom ar savaitėm porcija sumažinama – ir viskas. Bet tai atsitinka ne iš blogos valios. Nebuvo numatyta iš tokio ir tokio vargšelio duonos kąsnį nuorganizuoti, – visa pasidaro bendrąja tvarka. Bet šiaip specialiai iš vargšo ką nuorganizuoti – to lageryje nebuvo. Iš vargšo buvo galima tiktai vogti.

Raštinės viršininkas Bublicas ir buvo vienas pačių žymiausių organizatorių visame lageryje. Tam reikalui jis turėjo vieną, kartais net du kaliniu pasiuntiniu, privilegijuotomis sąlygomis gyvenančiu. Pasakys, būdavo, Bublicas kaliniui, kad jam reikia tokio ir tokio daikto arba tiek ir tiek maisto produktų – ir kalinys turi jam atnešti. Jam visiškai nerūpi, kur tuos daiktus kalinys ims. Kalinys, žinoma, pinigų neturi, – pirkti daiktus jis negi pirks. Jis turi reikalaujamus daiktus pavogti. Jei jis negali pavogti reikalaujamo daikto, jis turi pavogti kokį nors kitą, už kurį mainais būtų galima gauti reikalaujamas daiktas. Visa ši sudėtinga operacija nebuvo vagystė, visa tai buvo organizacija.

Dviračiai, odos dirbiniai, batai, auksinės plunksnos, apsiaustai, kostiumai, baltiniai, laikrodžiai, žiedai, – visa tai karo metu labai naudingos prekės.

Viena, kas buvo negera, – tai, kad Bublicas savo žmonelės labai bijodavo. O stora ji buvo ir pikta! Maždaug kaip gestapo viršininkas. Ir kojos jos buvo kaip kaladės, ir veidelis susiraukšlėjęs, lyg iš šuns gerklės ištrauktas. Ir kalbėti ji žmoniškai nemokėdavo, – vis rėkdavo. Žiauriai tekdavo vargšui Bublicėliui už našlių ir gyvanašlių aptarnavimą!

Paskendęs savo bizniuose, Bublicas kalinių reikalais visai nesidomėjo ir nieko bloga jiem nedarė. Jis jų ne tik nemušė, – jis ir jų nusižengimų – ne tik pats nematydavo, bet ir kitiem apie tai nieko niekam nesakydavo. Esesininkui ir dar raštinės viršininkui tai buvo jau labai daug.

Už aiškiai padarytą jam šunybę Bublicas, būdavo, retkarčiais esesiškai subliaus, šūktels pusiau juokais:

– Tai ką, ar jūs norite, kad manyje senoji SS dvasia atgytų?

Apsaugok, Viešpatie! Kas tokios biaurybės norės!

Seniau, matyti, jo geroko bandito būta, jei gąsdina jisai savo senąja dvasiai Seniau dirbo jisai kituose lageriuose, ir, tur būt, siuto it avinas, į uodegą įkirptas. Štuthofe jis jau buvo ožys beragis. Jam – bet tik kas nors pašal su sijonu būtų... O man jisai buvo ir visiškai geras.

Kai patekau pas jį dirbti, aš buvau jau klipata kaip reikiant. Išbadėjęs kaip žiurkė bažnyčioj. Sutinusiom kojom, klebatuojančia širdim ir visokiu tenai kinkų drebėjimu. Bublicas neversdavo manęs daug dirbti. Dar daugiau, – jis parūpino man pridedamus pietus – iš SS virtuvės likučių. Pats kažkur nuorganizavo man karišką katiliuką, kad galėčiau tuos pietus pasiimti.