Dviračiai, odos dirbiniai, batai, auksinės plunksnos, apsiaustai, kostiumai, baltiniai, laikrodžiai, žiedai, – visa tai karo metu labai naudingos prekės.

Viena, kas buvo negera, – tai, kad Bublicas savo žmonelės labai bijodavo. O stora ji buvo ir pikta! Maždaug kaip gestapo viršininkas. Ir kojos jos buvo kaip kaladės, ir veidelis susiraukšlėjęs, lyg iš šuns gerklės ištrauktas. Ir kalbėti ji žmoniškai nemokėdavo, – vis rėkdavo. Žiauriai tekdavo vargšui Bublicėliui už našlių ir gyvanašlių aptarnavimą!

Paskendęs savo bizniuose, Bublicas kalinių reikalais visai nesidomėjo ir nieko bloga jiem nedarė. Jis jų ne tik nemušė, – jis ir jų nusižengimų – ne tik pats nematydavo, bet ir kitiem apie tai nieko niekam nesakydavo. Esesininkui ir dar raštinės viršininkui tai buvo jau labai daug.

Už aiškiai padarytą jam šunybę Bublicas, būdavo, retkarčiais esesiškai subliaus, šūktels pusiau juokais:

– Tai ką, ar jūs norite, kad manyje senoji SS dvasia atgytų?

Apsaugok, Viešpatie! Kas tokios biaurybės norės!

Seniau, matyti, jo geroko bandito būta, jei gąsdina jisai savo senąja dvasiai Seniau dirbo jisai kituose lageriuose, ir, tur būt, siuto it avinas, į uodegą įkirptas. Štuthofe jis jau buvo ožys beragis. Jam – bet tik kas nors pašal su sijonu būtų... O man jisai buvo ir visiškai geras.

Kai patekau pas jį dirbti, aš buvau jau klipata kaip reikiant. Išbadėjęs kaip žiurkė bažnyčioj. Sutinusiom kojom, klebatuojančia širdim ir visokiu tenai kinkų drebėjimu. Bublicas neversdavo manęs daug dirbti. Dar daugiau, – jis parūpino man pridedamus pietus – iš SS virtuvės likučių. Pats kažkur nuorganizavo man karišką katiliuką, kad galėčiau tuos pietus pasiimti.